Praėjusių metų pabaigoje Moldovos regionas Gagaūzija atšventė 20 metų autonomijos jubiliejų. 1994-aisiais mainais į platesnes teises Moldovoje atsisakę nepriklausomybės siekio, dabar gagaūzai vis garsiau prabyla ir apie nepriklausomybę. Ir tai susiję su Kišiniovo pasirinkimu eiti Europos link ir bent jau pasistengti išeiti iš postsovietinės agonijos. Tačiau Rusijos palaikomi ir išlaikomi gagaūzai to nenori.

Jei mama – rusė, o tėtis – rumunas, kokios tautybės bus vaikas? Atsakymas – moldavas. Taip juokaujama apie Moldovos susiskaldymą ir identitetą.  Istoriškai susijusi su Rumunija, kaip valstybė dabartinė Moldova sukurta Sovietų Sąjungos. Ir nors kalba oficialiai įvardijama kaip moldavų, tačiau niekuo nesiskiria nuo rumunų.

„Yra keletas kovos dėl identiteto aspektų. Visų pirma, ar mes rumunai, ar moldavai? Ne problema, jei mes save suvokiame kaip atskirą tautą, bet didžiausia problema, kai bandome supriešinti rumunus ir moldavus. Istoriškai, kultūriškai ir kalbiškai tai yra visiškai neteisinga. Antras aspektas susijęs su tautos kūrimu šalies viduje. Iš vienos pusės, yra prorumuniška idėja, teigianti, kad reikia artimesnės sąjungos su Rumunija. Iš kitos pusės, moldaviškas projektas – nepriklausoma šalis,  turinti savą identitetą ir nesusijusi su Rumunija“, – pasakoja analitikas Octavianas Ticu.

Dar pridėkime Padniestrės bandymus kurti savąjį, arba tiksliau rusiškąjį identitetą. Ir tai dar ne viskas. Pietryčių Moldovoje, prie sienos su Ukraina,  Gagaūzijoje, gyvena etniniai tiurkai, kurie XIX a. priėmė ortodoksų tikėjimą. Gagaūzai turi savo kalbą, nors daugiausiai kalba rusiškai, ir labiausiai nemėgsta Rumunijos.

„Šioje teritorijoje gagaūzai apsigyveno padedant carinei Rusijai. Ši teritorija ir išliko tik dėl Rusijos. Gagaūzų genuose slypi nepakantumas rumunams, nes 1922–1940 metais gagauzai buvo naikinami, buvo vykdomas valymas“, – sako Gagaūzijos nacionalinės asamblėjos narys Ivanas Burgudži.

Nepriimtinos Europos vertybės

Tai tas pats I. Burgudži, kuris kelis kartus Moldovoje teistas už separatizmą. 1990 m., prasidėjus Gagaūzijos nepriklausomybės judėjimui,  jaunas teisėsaugininkas vadovavo vietos savigynos būriams, vėliau saugumo struktūroms. Dabar jis vietos valdžioje, o Moldovos teisėsaugininkai prieš keletą metų pas jį rado ginklų. I. Burgudži kurį laiką slėpėsi Padniestrėje. Tad jo retorika dabar ne tik nacionalistinė, bet ir prieš dabartinį Kišiniovo pasirinkimą – europietišką kryptį.

„Svarbiausia – dvasiniai dalykai. Asmeniškai aš Europos nepriimu todėl, kad ten kitokios moralinės vertybės, jų idealas – Conchita Wurst. Man tai nepriimtina. Sako, kad ten muzika. Nė velnio, tai ne muzika. Jei „Eurovizijoje“ tai rodoma, vadinasi idealai tokie. Man to nereikia. Pas mus seni patriarchaliniai idealai, svarbiausia – šeima“, – aiškina I. Burgudži.

Tačiau daug labiau tie idealai susiję su pjautuvu ir kūju. 1990 m. pradėję savąjį nepriklausomybės judėjimą, gagaūzai sutiko likti Moldovoje su sąlyga, kad šalis nesusijungs su kaimynine Rumunija. Tuo laiku, tai buvo kompromisas, tačiau dabar tuo naudojasi Gagaūzijos nacionalistai, remiami ir palaikomi Rusijos.

Jaučia nostalgiją kūjui ir pjautuvui

Gagaūzijos sostinės centre stovintis Lenino paminklas ir prie jo nevystančios gėlės įrodo gyventojų nuotaikas – tvyro nostalgija sovietiniams laikams ir noras bendradarbiauti su Rusija. Tą įrodo ir vasarį įvykęs referendumas: net 98 proc. gagaūzų pareiškė norą stoti į Muitų sąjungą, o ne Europos Sąjungą. Ir, matyt, tai vyksta ne be Rusijos rankos.
„Rusija teikia finansinę pagalbą Gagaūzijai ir ne kartą po sausros siuntė humanitarinę pagalbą – kelis tūkstančius tonų dyzelinio kuro, grūdų. Rusija nemokamai studijuoti priima baigusius mokyklą Gagaūzijoje. Taip pat daug mūsų darbininkų dirba Rusijoje. Taigi ji mums labai lojali. Būtų neteisinga blogu atsimokėti už gerą. Kas susiję su ES, tai galbūt ES ir teikia kažkokią pagalbą Gagaūzijai, tačiau apie tai mažai kas žino ir jos, mano nuomone, nepakanka“, – dėsto Gagaūzijos nevyriausybinių organizacijų tarybos pirmininkas Ivanas Terzi.

Ir taip kalba žmogus, kuris sako buvęs vienas iš tų 2 proc., balsavusių už europinę kryptį.

O tie, kuriems nepatinka Europos kalba apie, matyt, tikrąjį Gagaūzijos identitetą, kalba taip.

„Duok Dieve, kad būtų didelė Rusijos įtaka. Rusija didelė, jos valdžia supranta ir vertina mūsų palankumą Rusijai, mūsų, kaip provoslavų, trauką šiai šaliai. Mes priklausome Maskvos patriarchijai, mes – provoslavai, mes – dalis Rusijos pasaulio, todėl mus ten ir traukia. 200 metų mes gyvenom kartu su Rusija. Tai jau genetika“, – įsitikinęs Gagaūzijos nacionalinės asamblėjos narys Sergejus Čimpoiešas.

Rusija tiesia ranką ir rinkai, ir vietiniams politikams

Ir tą genetiką Kremlius stiprina įsileisdamas gagaūzišką vyną, ketindamas šiame regione atidaryti konsulatą, dovanodamas dujų ir šiaip siųsdamas maisto. O Gagaūzija Rusijos įmonėms ketina penkerius metus leisti nemokėti mokesčių. Tad ir prieš daugiau nei mėnesį vykusius rinkimus provakarietiškos Moldovos partijos čia daug paramos nesulaukė. Dauguma čia balsavo už komunistus ir socialistus, o tie, kurių dar Maskva nepapirko ir kuriems laisvė spręsti svarbesnė už pigesnes dujas, sako tiesiai – gagaūzai balsavo už Vladimirą Putiną.

„Laimėjo, kaip ir anksčiau laimėdavo, ta partija, kuri rodė ištikimybę Rusijos Federacijai. O paskutiniu metu svarbu ne tik rodyti ištikimybę Rusijai, bet svarbu, kad Kremlius parodytų pirštu ir pasakytų, jog tai mūsų politinė partija, su kuria mes dirbame, ir palaikykite ją. Ta pati taktika buvo taikoma ir renkant Gagaūzijos vadovą (baškaną) 2010 m. Manau, kad ji bus taikoma ir baškano rinkimuose 2015-aisiais“, – nerimauja Gagaūzijos jaunimo organizacijos atstovas Michailas Sirkeli.

Maskva akivaizdžiai pirštu parodė į socialistus, ir jie ne tik Gagaūzijoje, bet visoje Moldovoje surinko daugiausiai balsų parlamento rinkimuose, nors liks opozicijoje. O provakarietiškai Moldovos daugumai teks labiau pasistengti, nes per 20 autonomijos metų Kišiniovas taip ir nesukūrė gagaūzų integracijos politikos. Palikę juos likimo valiai, pražiopsojo separatistinių nuotaikų stiprėjimą. Tad gagaūzai dabar net siekia vietos rinkimus organizuotis patys, be Kišiniovo priežiūros.

„Pati didžiausia problema – kalbos diskriminacija. Moldova daro viską, ką gali, kad gagaūzų diskriminacija būtų kuo didesnė ir dažnesnė. Gagaūzų neprileidžia prie valdžios. Ir viskas dėl kalbos. Gagaūzijos teritorijoje nepakankamai dėmesio skiriama moldavų kalbos mokymui, todėl labai maža dalis moka moldavų kalbą“, – pabrėžia I. Terzi.

Padėtį Gagaūzijoje dar labiau gali kaitinti vietos valdžios noras steigti liaudies savigynos būrius, tačiau jie ne padėtų Moldovos policininkams, o būtų jiems alternatyva. Tad gagaūzai dabar tampa prorusiškos politikos detonatoriais Moldovoje, o trotilas, jau du dešimtmečius detonavimo laukia už Dniestro – Padniestrėje.