Sunkus pranašo kelias

1837 m. sausį naujosios religijos atstovai pabandė įkurti banką ir draudimo kompaniją primenančią akcinę bendrovę, pavadintą „Kirtlando saugos draugija“ („Kirtland Safety Society“), tačiau jos greitas bankrotas kirto ne tik į šį sumanymą įsivėlusių žmonių kišenėms, bet ir paties J. Smitho bei jo religijos reputacijai.

Kentėdamas nuo antstolių persekiojimo ir svajodamas apie naujos šventyklos statybas, naujojo tikėjimo pranašas 1838 m. nusprendė persikelti į Misūrį, tačiau ir čia ramybės jis nerado.

Abipusis jo pasekėjų bei kitatikių priešiškumas jau buvo pasiekęs tokį lygį, kad galiausiai buvo prieita iki muštynių, nužudymų ir nekilnojamojo turto padeginėjimo.

Besibaigiant 1838 m. spaliui, Misūrio gubernatorius Lilburnas Williamsas Boggsas (1796–1860) išleido įsakymą Nr. 44, nurodantį sunaikinti mormonus arba išvyti juos iš valstijos teritorijos.

Pats J. Smithas, anot legendos, buvo suimtas ir laukė teismo, tačiau jam pavyko pabėgti.

Besibaigiant ketvirtajam XIX a. dešimtmečiui, J. Smithui ir jo pasekėjams pavyko trumpam atrasti ramybę viename Ilinojaus miestelyje, tačiau ir čia įvairiausios politinės, finansinės bei religinės intrigos vis neleido pranašui pasiekti Dangaus karalystės.

Vienintelė tikroji versija

Spėjama, kad tuo metu J. Smithas siekė ne tik religinės, bet ir pasaulinės galios bei galvojo apie JAV prezidento postą, tačiau tiek bendruomenės viduje, tiek už jos ribų veikiantys jo priešai taip pat nesnaudė.

Besibaigiant 1844 m. birželiui, pranašui ir jo broliui Hyrumui (1800–1844) buvo pateikti kaltinimai dėl riaušių kurstymo bei išdavystės.

Jie buvo sulaikyti ir patupdyti į belangę, o 1844 m. birželio 27 d. ginkluota įsiutusi minia šturmavo įkalinimo įstaigą ir nušovė Josephą bei jo brolį.

Žvelgiant iš teologinės pusės, kitatikių priešiškumą mormonams bei jų pranašui veikiausiai būtų galima paaiškinti dalies J. Smitho pasekėjų puoselėjama idėja, kad esą jų religija esanti vienintelė „tikroji“ krikščionybės versija.

Ji esą yra tokia, kokią sumanė Dievas, o katalikybė, stačiatikybė, protestantizmas ir kt. tėra tik jų religijos „atspindys“, iškraipytas „svetimų“ idėjų.

Kitatikių priešiškumą mormonams taip pat būtų galima paaiškinti ir elementaria ekonomine ar politine konkurencija, kuri kasdieniame gyvenime neretai užgožia krikščionišką „meilės artimui“ idėją.

Bažnyčia: mormonų šventyklos pastato Nauvoo, Ilinojaus valstijoje, išorės vaizdas, apie 1890 m. / Scanpix nuotr.

Vis dėl to, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad J. Smitho bei jo brolio nužudymas galėjęs įvykti ir dėl žymiai paprastesnių priežasčių.

Apie poligamijos privalumus

Nors mūsų dienomis „pagrindinę srovę“ (angl. „main stream“) atstovaujantys mormonai tvirtina nepraktikuojantys poligamijos nuo pat XIX a. pabaigos (ar XX a. pradžios), daugpatystės praktika suvaidino ryškų vaidmenį J. Smitho įsteigtos religijos egzistencijoje.

Spėjama, kad susidomėti poligamija J. Smithas galėjo vėlyvaisiais savo gyvenimo metais, jo pasekėjams bandant įsikurti Ilinojaus valstijoje.

Tuo metu jis esą kalbėjęs apie poligamijos „privalumus“ artimesniems savo pasekėjams ir pats slapta ėmęs sudarinėti „santuokas“ su įvairiomis moterimis, kurių tikslus skaičius nėra žinomas (vieni tvirtina, kad jų buvę apie 30, kiti jog apie 40, o treti –, kad virš 50).

Kai kurios pranašo žmonos esą buvusios už jį jaunesnės ir tikusios jam į dukteris ar seseris, kitos – vyresnės, tačiau, kad ir kaip ten būtų, dauguma tų santuokų veikiausiai teisiniu požiūriu buvo nelegalios, t. y. egzistuojančios nebent „dvasiškai“.

Neatmestina prielaida, kad keletas „papildomų“ santuokų buvusios sudarytos dar iki Ilinojaus laikų, o ir dėl kelių kitų sudarymo tikrumo tyrinėtojai vis laužė galvas. Tačiau iš esmės vienintele tikra jo žmona buvo Emma, pagimdžiusi jam 11 vaikų (šeši jų mirė dar vaikystėje, o vienas – sulaukęs 25 metų).

Pažadėtoji žemė – dykumoje

Pavydas – galingas žmonių gyvenimus sugriauti galintis reiškinys, todėl nereikėtų atmesti prielaidos, kad J. Smithą ir jo brolio nužudymą galėjo suorganizuoti arba įvykdyti koks nors piktas vyras, kurio mylimąją, dukterį, anūkę, dukterėčią ar seserį pranašas bandė suvedžioti, pasitelkęs savo tikėjimą ar idėjas.

Politiniai, buitiniai ir asmeniniai reikalai tais laikais neretai buvo tvarkomi šaunamuoju ginklu, o ir šiomis dienomis dalis amerikiečių lieka ištikimi šiai tradicijai.

Po netikėtos pranašo mirties J. Smitho pasekėjai susidūrė su ta pačia dilema, kuri užklupo musulmonus, mirus religijos įkūrėjui Mahometui (570–632).

J. Smithas veikiausiai nesiruošė anksti mirti, todėl liko neaišku, kas tiksliai turėtų iš jo perimti dvasinę ir pasaulietinę valdžią bendruomenėje.

Tikinčiųjų gretoms iškilo schizmos grėsmė, tačiau jau labai greitai didesnioji bendruomenės dalis pradėjo telktis aplink Brighamo Youngo (1801–1877) asmenį.

Valdant poligamijos šalininkui B. Youngui (jis per visą savo gyvenimą turėjo 56 žmonas ir 57 vaikus), mormonų bendruomenės branduolys paliko Ilinojų ir nusprendė keliauti į Vakarus, kol galiausiai pasiekė šiuolaikinės Jutos („Utah“) valstijos žemes ir vadinamąjį Druskos Ežero slėnį („Salt Lake Valley“).

Jie pradėjo čia kurtis ir galiausiai per keletą dešimtmečių, padidėjus gyventojų skaičiui, atvykus naujakuriams, atsirado tai, kas šiomis dienomis vadinama Solt Leik Sičio („Salt Lake City“) miestu.

Juta – dykumų kraštas, kuris tuo metu gal ir nebuvo labai tinkamas gyventi, tačiau J. Smitho pasekėjai sugebėjo jame suleisti savo šaknis ir netrukus ėmė skverbtis į kitas teritorijas, t. y. vykdyti misionierišką bei pionierišką veiklą.

Įkūrėjai: J. ir H. Smithai, mormonizmo pradininkai. / Scanpix nuotr.

Nesutarimai su JAV valdžia vis dar tęsėsi, o naujakuriams, kaip ir kitiems į Vakarus vykstantiems keliautojams, neretai teko susidurti bei kovoti su indėnų gentimis (kai kurios jų buvo be galo karingos ir nuožmios), tačiau dabar mormonais vadinami žmonės bent jau galėjo nebebijoti teologiniais nesutarimais, politine ir ekonomine konkurencija bei banaliu pavydu grįsto baltųjų „kitatikių“ priešiškumo.

Pirmasis Jutos gubernatorius

B. Youngas, kaip ir jo pirmtakas J. Smithas, siekė ne tik religinės, bet ir pasaulinės valdžios, galios ir pinigų.

Jis nemažai prisidėjo prie vietovės, kurioje bandė įsikurti jo bendruomenė, vystymosi, o 1851 m. vasarį JAV prezidento Millardo Fillmore’o (1800–1874) administracija jį paskyrė pirmuoju Jutos gubernatoriumi.

Kaip teologas B. Youngas yra vertinamas gana kontroversiškai. Jam priskiriama doktrina, aiškinanti, kad Adomas ir Dievas Tėvas iš esmės yra viena ir ta pati asmenybė, tačiau bene labiausiai jo reputacija yra susiteršusi dėl požiūrio į kitų rasių žmones.

Teigiama, kad B. Youngas aiškinęs, jog juodaodžiai (ir veikiausiai kiti „spalvotieji“) yra Kaino bei Chamo palikuonys arba bent kažkaip susiję su Dievo Kainui ir Chamui pasiųstomis bausmėmis už jų blogus darbus (Abelio nužudymą ir tyčiojimąsi iš girto Nojaus).

Paties J. Smitho pažiūros į vergiją ir kitos rasės žmones lieka neaiškios.

Spėjama, kad jos buvusios nei šiokios, nei tokios, t. y. „drungnos“, ir jis jas keitęs keletą kartų per savo gyvenimą, priklausomai nuo aplinkybių, užtat tarp jo pasekėjų būta nemažai žmonių, maniusių, kad juodukų sielos yra mažiau „švarios“ nei baltųjų (šiems esą Dievas skyrė „privilegijuotą“ vaidmenį).

Kiti ėjo dar toliau ir tvirtino, kad juodaodžiai gali būti tiesiogiai su susiję su nelabuoju.

Tuo metu daug kas manė, kad blogiausia, ką gali padaryti baltasis (ypač mormonas), tai užmegzti santykius ir susilaukti vaikų su juodaodžiu, tad B. Youngas iki šiol yra prisimenamas kaip žmogus, uždraudęs juodaodžiams siekti dvasininko profesijos mormonų bendruomenės gretose ir apskritai bemaž išvijęs kitų rasių žmones iš mormonų šventyklų (bent jau iš svarbiausių apeigų).