Prireikė šimto metų

Mūsų dienomis toks elgesys sulauktų audringų pasipiktinimų socialiniuose tinkluose, tačiau J. Smitho pasekėjų idėjas ir religinę politiką galima paaiškinti to meto politinėmis aktualijomis (prireikė daugiau nei šimto metų, kad pagrindinės mormonų srovės atstovai oficialiai atsisakytų ir išsižadėtų rasine neapykanta bei diskriminacija dvelkiančių doktrinų).

Tais laikais už vergovės panaikinimą pasisakančių politikų ir visuomenininkų balsas skambėjo vis garsiau, o dauguma Jutos teritorijoje esančių juodaodžių buvo vergai.

Vergovės panaikinimo šalininkai, vadinamieji kvakeriai (angl. „Quakers“), dar žinomi Religinių bičiulių draugijos („Religious Society of Frieds“) pavadinimu, dažnai aiškino, kad ši praktika ne šiaip amorali, bet iš esmės prieštaraujanti krikščionybės tikėjimo dogmoms, tad ir vergų turėjusiems J. Smitho sekėjams veikiausiai reikėjo teologinių argumentų savo gyvenimo būdui pagrįsti.

„Mes laikome tai Dangiškuoju įsaku, kuris nepanaikintinas tol, kol Chamui skirtas prakeiksmas nebebus atšauktas nuo jo palikuonių“ (angl. „We consider it of Divine institution, ant not to be abolished until the curse pronounced on Ham shall have been removed from his descendants“) pilietinio karo išvakarės (1861–1865) duodamas interviu leidėjui Horace’ui Greeley’iui (1811–1872) tvirtino B. Youngas.

Spėjama, kad Jutos valstijoje B. Youngas tvarkėsi it savame kieme, besivadovaudamas ne tik pasaulietiniais, bet ir teokratiniais principais, tad įtampa tarp mormonų, kitatikių bei federalinės valdžios vėl išaugo.

1857 m. tarp JAV prezidento Jameso Buchanano jaunesniojo (1791–1868) administracijos ir Jutos mormonų kilo kone atviras konfliktas, tačiau ši Jutos karu („Utah War“) pavadinta priešprieša, nors ir pareikalavo aukų (apie pusantro šimto), buvo labai greitai numarinta abipusiais kompromisais.

B. Youngas neteko pasaulietinės valdžios, o naujuoju Jutos gubernatoriumi tapo Alfredas Cummingas (1802–1873).

Jis, kaip spėjama, mormonas nebuvo, tačiau tuo metu mormonai vis dar turėjo stiprią įtaką tvarkant krašto valdymo reikalus ir yra ją išlaikę iki mūsų laikų.

Pretendentas: 2012 m. Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus ir Baracko Obamos konkurentas Mittas Romney yra ne šiaip mormonas, tam tikru savo gyvenimo etapu jis buvo gana aukšto rango dvasininkas. Jei tuomet jis būtų laimėjęs rinkimus, JAV prezidento rankose būtų sutelkta ne tik pasaulietinė, bet ir religinė galia. / Scanpix nuotr.

Net ir mūsų dienomis Juta iš esmės yra bemaž vienintelė valstija, kurioje didesnioji gyventojų dalis (apie 50–60 proc.) išpažįsta vieną ir tą patį tikėjimą (kitos valstijos dažniausiai būna margesnės religiniu bei konfesiniu požiūriu), tad tradiciškai Jutos rinkėjai dažniausiai laikosi konservatyvesnio požiūrio įvairiais negeopolitiniais klausimais (pvz., abortai) bei balsuoja už Respublikonų partijos kandidatus.

Apie dvigubus standartus

Mirus B. Youngui Jungtinių Valstijų valdžia sudavė stiprų smūgį mormonų poligamijos praktikai, kai dvi žmonas vienu metu turėti siekęs artimas B. Youngo padėjėjas George’as Reynoldsas (1842–1909) pabandė mesti iššūkį JAV valdžiai teismo salėje.

G. Reynoldsas ir jo advokatai mėgino aiškinti, kad turėti dvi ar daugiau žmonų jį įpareigoja išpažįstamas tikėjimas, o Jungtinių Valstijų valdžia persekiodama jį ir kitus dėl dvipatystės arba daugpatystės iš esmės pažeidžia JAV konstitucijos pirmąją pataisą, susijusią su religijos laisve.

Teisėjų šie argumentai neįtikino ir G. Reynoldsui teko trumpai pasėdėti kalėjime.

1890 m. dešimt žmonų ir 34 vaikus per visą savo gyvenimą turėjęs (ne visas iš karto), tuometis pagrindinės mormonų srovės lyderis Wilfordas Woodruffas Vyresnysis (1807–1898) išleido manifestą, kuriuo kiti bendruomenės nariai buvo raginami susilaikyti nuo poligamijos ateityje, o 1904 m. pranašo sūnėnas Josephas Fieldingas Smithas Vyresnysis (1838–1918) išleido dar vieną dekretą, kuriuo visiems praktikuojantiems arba įteisinantiems daugpatystę buvo grasinama sankcijomis (jis pats turėjo vos 6 žmonas (nors ne visas vienu metu), 43 vaikus bei 5 įvaikius).

Šių manifestų iš dalies reikėjo tam, kad Jungtinių Valstijų valdžia nebegrasintų bendruomenės nariams įkalinimu bei turto konfiskavimu (mainais į tai Juta 1896 m. gavo valstijos statusą), tačiau jie privedė mormonus prie skilimo, mat dalis jų atmetė abu manifestus.

Meilės artimui formos

Vietoje to jie pradėjo burtis į vadinamąją Jėzaus Kristaus vėlyvųjų dienų šventųjų fundamentalistų („Fundamentalist Church of Jesus Christ of Latter-Day Saints“) grupę, šiuo metu turinčią sektos bei kulto statusą, ir ilgainiui ėmė skleisti pasaulėžiūrą, teigiančią, kad kiekvienas vyras, norėdamas priartėti prie Dievo, turi turėti bent tris žmonas.

XIX a. viduryje mormonų bendruomenės teologai taip pat dažnai aiškino, kad poligamija yra būtina, norint pasiekti apvaizdą, tačiau tuo metu, kai kūrėsi Jutos valstija, daugpatystę buvo pagalima pateisinti dar ir praktiniais bei humaniškais sumetimais.

Protestas: 2018 m. kovo 30 d. Solt Leik Sičio centre vyko mitingas, kuriame moteris laikė plakatą, reikalaudama, kad Mormonų bažnyčia pakeistų savo politiką, pagal kurią su vaikais atliekami „vertingumo pokalbiai“, kurie veikiausiai liečia seksualinius klausimus. / Scanpix nuotr.

Kodėl gi prakutęs ar pasiturintis vedęs vyriškis negalėtų susisaistyti su dar pora vienišų, nei artimųjų, nei kapitalo neturinčių, į dykumą atsibeldusių moteriškių?

Argi doras krikščionis neturėtų ištiesti pagalbos rankos į bėdą pakliuvusiam savo artimui?

Jis joms suteiktų stogą virš galvos ir maisto, o mainais už tai jos padėsiančios kitiems namiškiams buityje bei kartais pagimdysiančios vieną kitą vaiką.

Fundamentalistai žengė dar toliau ir pradėjo tvirtinti, kad su kuo daugiau žmonų vyras susisaisto, tuo arčiau Aukščiausiojo pašonės atsiduria.

Šeimos moterys privalančios besąlygiškai paklusti patriarcho valiai, o teisę tuokti turinčio bendruomenės lyderio žinioje išliekanti dar teisė „atimti“ iš „prasikaltusių“ vyrų jų žmonas, vaikus bei nuosavybę, „perleisti“ juos kitiems ir išspirti nusidėjėlius iš rojaus.

Trumpistų utopijos krachas

XX a. devintojo dešimtmečio viduryje fundamentalistų lyderiu tapo Rulonas Timpsonas Jeffsas (1909–2002), kuris, kaip spėjama, per savo gyvenimą turėjo apie 70 žmonų ir daugiau nei 60 vaikų.

Jam mirus, „pranašo“ vaidmuo perėjo į sūnaus Warreno rankas, kuris iki tapdamas religiniu lyderiu buvo privačios kulto ugdymo įstaigos direktorius bei tėvo patarėjas.

Pasakojama, kad tapęs kulto prezidentu, Warrenas perėmė ne tik religinę galią, bet ir didžiąją dalį tėvo haremo bei žemės nuosavybę, kurios bendra vertė, kaip spėjama, galėtų siekti 100 mln. dolerių.

Jis itin kišosi į kiekvieno bendruomenės nario gyvenimą (nuo asmeninių santykių su kitais nariais iki buities) ir savo „rojuje“ buvo uždraudęs televiziją bei internetą.

Nurodymus jis pats esą gaudavęs tiesiai iš Dievo.

2004 m. „pranašo“ sūnėnas Brentas apkaltino savo dėdę Warreną, kad šis jį vaikystėje prievartavęs ar tvirkinęs, ir netrukus vos per kelerius metus visa uoliai kurta „dangaus karalystė“ subyrėjo į šipulius.

2006 m. „dėdė“ Warrenas Jungtinėse Valstijose tapo kone nacionalinio mąsto įžymybe, kai Federalinis tyrimų biuras įtraukė jį į labiausiai ieškomų asmenų katalogą, mat skirtingose valstijose (Jutoje ir Arizonoje) jam buvo iškelti kaltinimai dėl seksualinių santykių su nepilnamečiais, kėsinimosi seksualiai santykiauti su nepilnamečiais bei tarpininkavimo, sutuokiant nepilnametes su vyresniais vyrais (šis kaltinimas teisininkų buvo pavadintas „bendrininkavimu išprievartaujant“).

Dėl teisinių klaidų jam pavyko išsisukti nuo kai kurių kaltinimų, tačiau netrukus jam buvo pateikti nauji kaltinimai dėl panašių nusikaltimų Teksase ir galiausiai jam buvo skirta įkalinimo iki gyvos galvos (plius 20 m.) bausmė.