„Man iki Donecko liaudies respublikos pozicijų – 320 metrų. Juos matyti galime be žiūronų, taip pat jie mato ir mus. Tai labai pavojinga vieta. Nes toliau viskas, toliau jau niekur. Stengiamės išgyventi, vasarą lengviau nei žiemą, rudenį ar pavasarį. Kai reikia nuimti derlių, o pavasarį - ką nors pasodinti, kad turėtume ką valgyti. Pavojinga, bet ieškai galimybių. Kai paliaubos, tada sodini, kažką greitai padarai. Po to dėl savo saugumo pabėgi. Šiais metais taip ir nenukasiau bulvių, nes atskrido mina, sužeidė šunį ir dėl saugumo nusprendėme, kad bulvės nevertos gyvybės bei sužeidimų“, – pasakoja Marinkos gyventoja Oksana Sidorenko-Markovič.

Oksanos namas – Marinkos pakraštyje. Aplink gyvena tik kelios šeimos. Prieš karą mieste buvo 10 tūkst., dabar – per pus mažiau gyventojų. Nors po didžiųjų mūšių 2014 ir 2015 metais, dalis žmonių grįžo, vaiduokliais virtę namai rodo, ką išgyveno ir išgyvena Marinkos gyventojai. Vietiniai juokauja, kad žmonės vietoj to, kad prieš karą remontavę namus, turėjo remontuoti rūsius.

Oksana tik trumpam, per didžiausius mūšius, kai Marinką buvo užėmę Rusijos remiami separatistai, buvo palikusi namus, o vėliau grįžo. Sako, pasijutusi niekam nereikalinga. Grįžusi Oksana tapo miesto aktyviste, kaip ji save vadina, savanorių padėjėja: pas save juos apgyvendina, padeda išdalyti paramą gyventojams, kariams.

Daugiau apie tai – Edvardo Špoko reportaže.