Autoritariniam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai praėjusį mėnesį suteikus malonę dešimtims politinių kalinių, jie sėdėjo autobuse, laukusiame, kol galės kirsti sieną ir įvažiuoti į Lietuvą, bet M. Statkevičius staiga atsistojo, atidarė duris ir išlipo, atsisakydamas palikti savo tėvynę per, jo žodžiais, prievartinę deportaciją.

Po to incidento, įvykusio rugsėjo 11-ąją, apie jį nėra žinių, o aktyvistai reikalauja, kad Baltarusijos pareigūnai pasakytų, kas nutiko šiam 69 metų opozicijos politikui ir buvusiam kandidatui į prezidentus.

M. Statkevičius buvo vienas iš 52 kalinių, paleistų pagal susitarimą, kuriam tarpininkavo Jungtinės Valstijos. Drauge su juo minėtu autobusu važiavęs politinis kalinys Maksimas Viniarskis naujienų agentūrai AP sakė, kad M. Statkevičius „atrodė ryžtingai nusiteikęs – pasirengęs kovoti ne tik už save, bet ir už laisvę visiems baltarusiams“.

M. Statkevičius, kuris buvo išsekęs, bėgdamas iš autobuso paliko jame labai svarbius širdies vaistus, o autobusas vėliau įvažiavo į Lietuvą.

„Statkevičius sutrikdė Lukašenkoss scenarijų ir įrodė, kad net sergant (...) galima priešintis diktatūrai ir savivalei, – pasakojo M. Viniarskis. – Jis aiškiai suprato savo pasirinkimo kainą. Jis pasakė man: „Neleisiu, kad mane parduotų ar kad kas nors spręstų, kur man gyventi arba kur man mirti.“

Nusivedė saugumo pajėgos

Kelias valandas M. Statkevičius buvo niekieno žemėje prie Kamieny Loho–Medininkų pasienio posto, o paskui saugumo kameros užfiksavo, kaip šeši kaukėti baltarusių saugumo pajėgų nariai nulydi jį atgal į Baltarusiją.

A. Lukašenka vėliau teigė, kad M. Statkevičius sugrįžo į Baltarusiją. „Vis dėlto jis mūsų pilietis“, – sakė A. Lukašenka, bet plačiau nekomentavo.

M. Statkevičiaus pasirinkimas primena Maryjos Kalesnikavos, kuri po ginčijamų 2020 metų rinkimų valdžioje likus A. Lukašenkai buvo viena iš masinių protestų lyderių, veiksmus. Ji tapo pasipriešinimo simboliu, kai tais metais, pareigūnams bandant ją deportuoti, prie sienos suplėšė savo pasą ir pėsčiomis sugrįžo į Baltarusiją. 2021 metais ji buvo nuteista 11 metų kalėti dėl kelių kaltinimų, įskaitant kaltinimą „sąmokslu užgrobti valdžią“.

M. Statkevičiui dingus jo žmona Maryna Adamovič sugrįžo į Baltarusiją iš užsienio kelionės ir apsilankė pataisos kolonijoje Gluboke, kur jis anksčiau buvo laikomas, bet pareigūnai atsisakė patvirtinti, kad jis ten. M. Adamovič negavo jokio pareigūnų atsakymo apie vyro būklę ir buvimo vietą.

„Piktnaudžiavimas tęsiasi. Bandyti deportuoti Mikolą, žinant jo charakterį, buvo beprasmiškas reikalas“, – sakė ji.

Pasak M. Adamovič, vyras jai pasakęs: „Jie deportuoja patriotus. Aš neišvažiuosiu. Kas bus su šalimi?“

M. Adamovič nerimavo dėl jo sveikatos ir sakė, kad kalėjime jis patyrė infarktą, bet „nei liga, nei vienutėje praleisti metai jo valios nepalaužė“.

Protestai prieš bandymą deportuoti

Pavelas Sapelka iš žmogaus teisių centro „Viasna“ sakė, jog neaišku, ar pareigūnai pateikė naujų kaltinimų M. Statkevičiui, kad paliktų jį kalėjime nepaisant A. Lukašenkos malonės.

Jungtinių Tautų (JT) ekspertai protestavo prieš, jų žodžiais, bandymą deportuoti M. Statkevičių ir pareikalavo informacijos apie jo buvimo vietą.

„Yra rimtų priežasčių manyti, kad M. Statkevičius yra priverstinio dingimo ir savavališko kalinimo auka, – sakė JT žmogaus teisių biuro cituojami ekspertai. – Raginame Baltarusiją pateikti informaciją apie jo likimą ir buvimo vietą, taip pat apie jo sveikatos būklę.“

A. Lukašenka sprendimą suteikti malonę 52 kaliniams priėmė po rugpjūtį įvykusio telefoninio pokalbio su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, pakursčiusio spėliones apie galimą santykių atšilimą.

Kalinių paleidimas buvo JAV tarpininkauto susitarimo, pagal kurį sušvelnintos sankcijos Baltarusijos nacionaliniam vežėjui „Belavia“, dalis.

Politiniai kaltiniai „kaip prekės“

„Lukašenka prekiauja politiniais kaliniais kaip prekėmis, paleisdamas vienus ir vietoje jų įkalindamas kitus aktyvistus“, – AP sakė baltarusių opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja.

„Gerbiu principingą Statkevičiaus sprendimą ir pasirinkimą likti šalyje, bet tai akcentuoja problemą: baltarusių politiniai kaliniai yra ne paleidžiami, o prievarta, prieš jų valią deportuojami į kitas šalis“, – sakė ji.

Paskutiniu Europos diktatoriumi pramintas A. Lukašenka Baltarusiją valdo daugiau kaip tris dešimtmečius, valdžioje išsilaikydamas per rinkimus, kurių Vakarai nelaiko nei laisvais, nei sąžiningais, ir smurtiniu susidorojimu su kitaminčiais.

Po 2020-ųjų protestų, kuriuose dalyvaudavo šimtai tūkstančių dalyvių, buvo sulaikyta daugiau kaip 65 tūkst. žmonių, tūkstančiai buvo sumušti, buvo uždaryta ir uždrausta šimtai nepriklausomų žiniasklaidos priemonių ir nevyriausybinių organizacijų.

„Viasna“ duomenimis, Baltarusijoje šiuo metu yra apie 1,2 tūkst. politinių kalinių, įskaitant šios organizacijos įkūrėją, Nobelio taikos premijos laureatą Alesį Bialiackį. Jie laikomi sunkiomis sąlygomis ir dažnai negauna medicininės priežiūros, teisinio atstovavimo ir kontaktų su artimaisiais, sako aktyvistai.

Vakarų šalys yra paskelbusios Baltarusijai sankcijas dėl žmogaus teisių pažeidimų, taip pat dėl to, kad šalis leido Rusijai pasinaudoti savo teritorija 2022-ųjų vasarį pradedant invaziją į Ukrainą.

„Atsparumo ir drąsos pavyzdys“

M. Statkevičius buvo sulaikytas prieš 2020 metų rinkimus ir nuteistas 14 metų kalėti dėl kaltinimų organizavus masinius neramumus. 2022-aisiais valdžia paskelbė jį ekstremistu – toks terminas vartojamas prieš vyriausybės kritikus. Nuo 2023 metų vasario 9-osios jis buvo laikomas visiškai izoliuotas, be jokių kontaktų su išoriniu pasauliu.

Per savo politinės veiklos dešimtmečius M. Statkevičius buvo įkalintas tris kartus ir už grotų bendrai praleido daugiau kaip 12 metų. Žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ tris kartus jį yra pripažinusi sąžinės kaliniu.

M. Statkevičius yra įkūręs Baltarusijos socialdemokratų partiją „Narodnaja Hramada“, susijusią su Socialistų Internacionalu – tarptautine socialinės demokratijos ir demokratinio socializmo partijų organizacija.

Jaunystėje M. Statkevičius siekė kariškio karjeros ir dalyvavo kuriant Baltarusijos kariuomenę po Sovietų Sąjungos suirimo 1991 metais. 1999-aisiais jis padėjo organizuoti „Laisvės žygį“ prieš siūlomą Baltarusijos sąjungą su Rusija. Už kito opozicijos mitingo organizavimą protestuojant prieš 2004 metų parlamento rinkimų ir referendumo, po kurio A. Lukašenka galėjo siekti dar vienos kadencijos, rezultatus M. Statkevičiui laisvė buvo apribota trejiems metams.

Per 2010 metų prezidento rinkimus jis varžėsi su A. Lukašenka, o po to beveik penkerius metus praleido kalėjime. Jis buvo tarp baltarusių opozicijos lyderių, apdovanotų Europos Parlamento Sacharovo premija už minties laisvę.

„Statkevičius yra politiko, priversto dirbti diktatūros sąlygoms, atsparumo ir drąsos pavyzdys, – sakė M. Viniarskis. – Statkevičius pakartojo, kad mūsų vertybės yra vertos būtent tiek, kiek norime už jas sumokėti.“