Karybos apžvalgininkas Egidijus Papečkys portalui kauno.diena.lt teigė, kad kiek civilizuotas pasaulis belaukia ajatolų režimo žlugimo, tai anaiptol nėra vienintelis scenarijus. O jei tai ir įvyktų – iškyla dar daugiau klausimų ir scenarijų, kas lauktų Irano? 

Galingos, valdžią galinčios perimti opozicijos nėra, o ir režimas nerodo pasidavimo ženklų ir mėgina mobilizuoti valdinius kovai su išorės priešais. Palankiausiai padėtis klostosi Izraeliui. Net ir išgyvenus teokratiniam Irano režimui, šis bus smarkiai nukraujavęs, o tai reiškia, kad regione nebelieka centrinės jėgos, maitinančios įvairaus plauko teroristus, svajojančius apie žydų valstybės sunaikinimą.

– JAV smūgis – vienetinis ir priverčiantis Iraną kapituliuoti, ar stebime naują Izraelio – Irano karo etapą, kuris užsitęs, bet jau dalyvaujant amerikiečiams?

– Dabar iš Vašingtono nesigirdėjo tiesioginio reikalavimo kapituliuoti. Nuskambėjo raginimas sėsti prie derybų stalo, kas leidžia manyti, kad JAV smūgis yra ne atsakas į atakas prieš Izraelį, o progos išnaudojimas, kai Izraelis jau gerokai susilpnino Iraną. Tolesnių scenarijų skaičius gausus, bet man atrodo, kad JAV yra pasiruošusios tęsti smūgius. Tai matėsi ir iš oficialaus Baltųjų Rūmų pranešimo ir net kartu su Donaldu Trumpu stovėjusių gynybos sekretoriaus Pete’o Hegsetho ir užsienio sekretoriaus Marco Rubio veidų išraiškos. Tai tikrai nebuvo lemtingą pergalingą smūgį sudavusių ir laimėjimu besidžiaugiančių žmonių veidai.

JAV paliko Iranui galimybę neatsakyti į smūgį ir derėtis, tačiau, įdomu tai, kad apie derybas dėl branduolinės programos pasakyta, bet tuo pat metu pagrasinta tolesniais smūgiais ir niekuo neužsiminta apie tai, kas bus, jei greitai būtų susitarta dėl programos. D. Trumpas kalbėjo taip lyg Irano branduolinė programa jau sustabdyta ir ypatingos skubos deryboms nėra, o Iranas iš karto pasakė, kad jokių derybų nebus.

– Irano sosto įpėdinis Rezahas Pahlavis ragino iraniečius sukilti vos prasidėjus Izraelio smūgiams. Ar sukilimas – tikėtinas scenarijus?

– To bent jau visi tikisi, nes vien oro smūgiais režimo nenugalėsi. Matome, kaip yra su Jemeno hučiais – smūgiai smūgiais, o jie „užsikasa“ giliai po žeme ir kiekvieną sykį vėl išlenda į paviršių. Ajatolų režimas mėgina vienyti nevienalytę visuomenę kovai su išorės priešu, o vienijančių lyderių egzilinėje opozicijoje taip pat nematome. Mano nuomone, dabar matome daugiau požymių, kad režimas gali laikytis, negu to, kad jį nuverstų vidinės jėgos. Kita vertus, mažai matome giluminius Irano vyksmus ir negalime atmesti galimybės, kad vienoje ar kitoje provincijoje tikrai plykstelėtų.

Bet kas toliau? Net jei režimas būtų nuverstas, kas ateitų į jo vietą? Iranas, etnine ir religine prasme, – nevienalytė šalis. Įvairūs regionai ir visuomenės grupės gali turėti įvairių tikslų ir lūkesčių, ir didelis klausimas, ar atsirastų visa tai vienijanti jėga. Vašingtonas nesako, kad nori nuversti režimą, o Izraelis nustojo tai sakyti. Panašu, kad visus patenkintų išlikęs, bet derėtis pasirengęs režimas. Manau, kad amerikiečiai, vis dėlto, nenori tokio scenarijaus, kai be pabaigos vyksta raketinis „ping-pongas“, kai keičiamasi smūgiais, o rezultato nėra.

Egidijus Papečkys / Asmeninio arch. nuotr.

– Tarkime, ajatolų režimas išsilaiko, bet jis jau smarkiai nukraujavo ir, tikėtina, patirs dar didesnių nuostolių. Regione nebelieka centrinės jėgos, siekiančios žydų valstybės sunaikinimo? Nebėra „maitintojo“, remiančio visas teroristines grupuotes, nuo „Hezbollah“ ir „Hamas“ iki Jemeno hučių?

– Iranas ilgą laiką buvo ir yra didelis regiono destabilizacijos veiksnys. Jei tik yra kokia nors destruktyvi grupuotė, Iranas ją vienaip ar kitaip palaiko. Dabar tai daryti bus sunku. Matėme, kaip „Hezbollah“ buvo visiškai išvesta iš rikiuotės. Vos jie bando atsistoti – seka Izraelio smūgiai, o naujoji Sirijos valdžia trikdo Irano paramos tiekimą. O ir „Hamas“ praktiškai tik pralemeno „pasmerkimus“, bet dideliais grasinimais nesisvaido. 

Hučiai yra tie, kurie pasirengę įsitraukti į bet kokį konfliktą, nes jie neturi ką prarasti. Kaip žolė dykumoje – gavo vandens lašą ir gyva. Jie gali toliau išgyventi reketuodami laivybos kompanijas. Jie uždirba iš bet kokių neramumų regione. Manau, kad jie laikysis Irano pusėje tiek, kiek laikysis pastarasis.

Tuo metu Izraelis gali jaustis „ramus ir laimingas“ – grėsmė sumažinta iki minimumo ir tai ilgam. Lieka viena problema: jei Iranas gebės toliau leisti po 20 – 30 raketų kasdien. Irano ištekliai ne begaliniai, bet tą patį galima pasakyti ir apie Izraelį. Todėl ir reikalinga ilgalaikė amerikiečių pagalba.

– Rusija vėl metė savo sąjungininką. Ar tai gali paveikti jos santykius su Globaliųjų Pietų valstybėmis, tarkime, Afrikos šalimis?

– Maskvai naudingesnė Šiaurės Korėja, kuri siuntė į pagalbą karius. Iranas vykdė kažkiek tiekimo, suderino dronų gamybą Rusijoje, bet nebuvo toks naudingas. Atvirkščiai – Iranas vengė demonstruotis, kaip didelis Rusijos sąjungininkas, nes vengė sulaukti naujų sankcijų. Nemanau, kad Iranas ir šiuo atveju tikėjosi realios Rusijos paramos, o kitų Maskvos partnerių tai taip pat nelabai nustebino.

Sakykime, Afrikos valstybės, kurios dirba su Rusija, vadovaujasi absoliučiai pragmatiniais, tiesiog piniginiais motyvais. Rusija duoda pinigų valstybių vadovams, padeda išsilaikyti režimams, padeda išplauti „kruvinų deimantų“ pajamas – gerai. Daugiau nieko ir nelaukiama.

Rusija džiaugiasi tuo, kad pasaulio dėmesys vėl nukrypsta nuo Ukrainos, ką JAV smūgių išvakarėse socialiniuose tinkluose rašė Dmitrijus Medvedevas. Galų gale, oro gynybos pajėgumai, kuriuos amerikiečiai galbūt būtų davę Ukrainai, dabar bus nukreipiami į Izraelį. Taigi, Rusijai nėra reikalo pulti į pagalbą Iranui – tai, kas šiandien vyksta yra jai į naudą.