– Joe Bidenas paskambino savo partneriams Vakarų Europoje. Tokie skambučiai pastaruoju metu nėra reti. Ar jie rodo besikeičiantį požiūrį Vakarų Europoje?
– Manau, kad taip. Ypač dėl to, ką Vakarai gali padaryti dėl sėkmingesnės Ukrainos gynybos. Aišku, apie ginkluotę kalbame jau seniai, dar iki invazijos ji buvo tiekiama tų valstybių, kurios buvo pasiryžusios tą daryti. JAV buvo tarp jų, Baltijos šalys – taip pat. Kalbant apie sunkesnę ginkluotę, dabar yra įvykęs šioks toks lūžis, nes vis daugiau valstybių yra pasiryžusios tiek artilerijos, tiek ir kitų priemonių, kurios anksčiau Ukrainos nepasiekdavo, siuntimui.
– Ar Europoje požiūris yra vienareikšmiškas?
Mes puikiai žinome Ukrainos poziciją, kad rusų pajėgos turi atsitraukti ten, kur jos buvo iki vasario 24-osios, bet šiandien tai atrodo sunkiai įgyvendinama.
– Nevisai. Vakarykštė O. Šolco kalba turbūt tą atspindi. Viena vertus, yra kalbama apie tai, kad daroma, ką daro ir kiti sąjungininkai. Teikiama ginkluotė, auga jos mastai ir apimtys, bet, kita vertus, tos sunkiosios ginkluotės pažado iš Vokietijos mes tiesiogiai negirdime. Tai vis dažniau tampa vidiniu Vokietijos diskusijų objektu, nes anksčiau būtume sunkiai įsivaizdavę, jog Berlyne bei kituose miestuose galėtų atsirasti veikla, kuri sakys, kad kancleris elgiasi nepakankamai ryžtingai, kad Vokietija Ukrainai siųstų tai, ką gali.
– Prie ko ši Vokietijos vyriausybėje tvyraujanti įtampa gali privesti?
– Sunku pasakyti. Tikrai nėra pagrindo kalbėti apie tai, kad gali įvykti kokie nors politiniai pokyčiai. Tačiau visuomenės reakcija yra akivaizdi. Apie du trečdaliai vokiečių sako, kad O. Šolco lyderystė nėra pakankamai tvirta. Akivaizdu, kad kitos partijos, ypač opozicinės, krikščionys-demokratai, tuo naudosis, o tai skatins dalį valdančiųjų, ypač žaliųjų partijos atstovus, labiau spausti kanclerį.
– Volodymyras Zelenskis sako, kad jeigu jie būtų turėję gerų ginklų, sunkiosios ginkluotės, jie jau būtų laimėję prieš Rusiją. Ar tai derybinė pozicija?
– Manau, kad taip. Tai yra nuosekli retorika ir jos Ukraina nekeis. Ji puikiai supranta, kad ta ginkluotė, kurią ji dabar jau gauna iš NATO valstybių bei ne NATO narių, yra labai reikšminga ir padeda Ukrainai gintis. Tačiau visuomet yra potencialas didesniems kiekiams, greitesnėms apsukoms. Ir visa tai šiandien, kai prasideda dar intensyvesni mūšiai Donbase, yra dar reikšmingiau.
– Koks jaučiamas nerimas iš Vakarų šalių? Ar Vakarų šalys būtų pasiruošusios ilgam konfliktui Ukrainoje? Jei taip, kokį jis turėtų poveikį politikai, ekonomikai?
– Vakarų šalių pirminis interesas – kad konfliktas kiek įmanoma būtų stabilizuotas, kad nusineštų kiek įmanoma mažiau aukų. Turbūt niekas neturi iliuzijų, kad jis gali staiga pasibaigti, nepaisant, ar minėsime gegužės 9 d., ar kokią nors kitą datą, ar ne, nes jokio politinio sutarimo, netgi gairių mes kol kas nematome. Ypač sutarimo apie tai, kur prasidėtų ir kur baigtųsi okupacinių pajėgų užimtos teritorijos. Mes puikiai žinome Ukrainos poziciją, kad rusų pajėgos turi atsitraukti ten, kur jos buvo iki vasario 24-osios, bet šiandien tai atrodo sunkiai įgyvendinama.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar Didžiosios Britanijos vyriausybėje įvykus kokių nors pasikeitimų keistųsi ir pakankamai tvirta pozicija Rusijos atžvilgiu?
– Britai iš esmės yra labai vieningi. Konservatorių partija, valdantieji, yra tie, kurie labiausiai akcentuoja paramos Ukrainai būtinybę, iš dalies turbūt suprasdami ir vidinį politinį kontekstą. Tai šiek tiek nukreipia dėmesį nuo vidaus aktualijų, bet mes neturime pagrindo manyti, kad leiboristų partija, kuri yra opozicijoje, elgtųsi esmingai kitaip, nors jos požiūris į saugumo klausimą paprastai būna šiek tiek švelnesnis.
– Europos sąjunga spaudžia Serbiją prisijungti prie sankcijų Rusijai. Tai įvyks? Ar jie nori įstoti į ES?
– Sunku įsivaizduoti, kad Serbija galėtų būti Vakarų šalių tarpe, kurios įgyvendina ES sankcijas (net iš šalys, kaip Šveicarija, nebūtinai būdamos bendrijos narėmis). Įvairios priežastys, ypač dėl pakankamai pagaulaus naratyvo Serbijoje, kur tikima, kad kas šiandien vyksta Ukrainoje iš dalies kalti Vakarai, ypatingai – JAV, lemia, kad Serbijos ypatinga pozicija Europos šalių tarpe ko gero tęsis.
Manau, kad visi supranta – karas yra ne vienos ir ne dviejų savaičių ar mėnesių klausimas. Tos ginkluotės reikės nuolatos.
– Kokios prognozės dėl Prancūzijoje vykstančio antrojo rinkimų turo?
– Kol kas E. Macrono pranašumas išlieka pakankamai didelis, apie 10 proc. Kitame kontekste sakytume, kad jis yra absoliutus favoritas. Taip, ko gero, ir yra Prancūzijoje, bet turbūt yra šiek tiek nerimo. Visi prisimena Breksitą, visi prisimena D. Trumpą, tuos įvykius, kurie tarsi nebuvo atspindėti nuomonių apklausose iki pačio balsavimo, tad šiek tiek diskomforto E. Macrono kampanija ko gero jaučia.
– Ar tokie skambučiai su J. Bidenu jam padeda, ar kaip tik kenkia?
– Matėme, kad karinės invazijos pradžioje E. Macrono populiarumas šoktelėjo į viršų. Tikriausiai todėl, kad jis sugebėjo pademonstruoti lyderio poziciją, kad yra įsitvirtinęs pasaulio lyderių tarpe. Po to tapo akivaizdu, kad vis tik vidaus politikos aktualijos prancūzų rinkėjams yra svarbiausios. Tą mes matome per pastarąją savaitę nuo pirmojo rinkimų turo, nes E. Macronas dabar labiau koncentruojasi į vidaus aktualijas, o ne į tai, kas vyksta kitur.
– Kokios yra pačios radikaliausios idėjos iš opozicijos bei kitų politikų? Ko Vakarai dar nepadaro, kad šitas karas Ukrainoje nusineštų kuo mažiau aukų?
– Pagrindinės yra dvi kryptys – ginkluotė ir jos mastas bei ta ginkluotė, kuri kol kas dar nebuvo tiekiama Ukrainai. Kitas dalykas yra susijęs su sankcijomis. Sunku kalbėti apie tai, kad Rusijos karinė mašina galėtų silpnėti, jeigu sankcijos nepalies daugiau Rusijos energetinių sektorių, ypatingai naftos ir dujų. Nafta jau yra derybų objektas, bet viskas priklausys nuo detalių.
– Ar kai Vakarai pažadėjo naujos sunkiosios ginkluotės V. Zelenskis vis dar galės reikalauti ginklų?
– Be abejo. Manau, kad visi supranta – karas yra ne vienos ir ne dviejų savaičių ar mėnesių klausimas. Tos ginkluotės reikės nuolatos. Turbūt faktas, kad Rusijos pajėgos yra priverstos atsigręžti į Rytinę Ukrainos dalį, atveria naujas galimybes būti pažeidžiamoms logistikos grandinėms. Iki šiol neturime pagrindo manyti, kad jos buvo pažeistos. Ta rizika tikrai išlieka, neturime turėti iliuzijų, bet tuo pačiu tai yra signalas Vakarams, kad yra būtina naudotis esama situacija, jog Ukraina galėtų gintis.
