471 dieną – tiek „Hamas“ nelaisvėje praleidusi mergina kartu su dar dviem likimo draugėm Romi Gonen ir Doron Steinbrecher sekmadienio popietę grįžo į Izraelį. Trejetas merginų – pirmosios iš grupės įkaitų, kuriuos mainais į teismo paskirtą bausmę atliekančius palestiniečius tikisi atgauti Izraelis.

Pagrobtos, bet nepamirštos

R. Gonen lemtingąją 2023-iųjų spalio 7 d. kartu su vėliau nužudyta drauge buvo laukymėje Izraelio pietryčiuose, kur vyko muzikos festivalis „Nova“. Iki buvo išgabenta į Gazą, 24-erių mergina spėjo paskambinti motinai. Kai kurie vėliau išlaisvinti įkaitai pasakojo matę ją gyvą, tačiau ji nebuvo užfiksuota nė viename vaizdo įrašų, kuriuos reguliariai skelbdavo „Hamas“.

31 metų D. Steinbrecher ir E. Damari buvo pagrobtos iš savo namų Kfar Azos kibuce. E. Damari motina slėpėsi kitame kambaryje ir per stebuklą išvengė pagrobimo: teroristų paleista kulka pataikė į rakto skylutę ir užblokavo spyną, todėl jie negalėjo atidaryti durų. Išvaduota moteris, kaip ir kitų įkaitų artimieji, nė dienos nesiliovė reikalavusi išvaduoti jos dukrą.

Pamiršti apie Izraelio ir Didžiosios Britanijos pilietybę turinčią E. Damari neleido ne tik jos motina, kuriai pavyko susitikti net su britų premjeru, bet ir merginos mėgstamas futbolo klubas „Tottenham Hotspur“ – komanda ir sirgaliai organizavo ne vieną renginį jai palaikyti.

Veterinaro asistentė D. Steinbrecher prieš pagrobimą spėjo susisiekti su šeima, pranešti apie į pastatą besiveržiančius teroristus. Kai saugumo pajėgos pasiekė jos namus, nebuvo rastas nei merginos kūnas, nei kraujo pėdsakų – tapo aišku, kad ji buvo pagrobta. Doron kartu su dar dviem įkaitais buvo matoma viename iš „Hamas“ vaizdo įrašų, išplatintų po 107 nelaisvės dienų, tačiau daugiau apie jos būklę nieko nežinota.

Dabar jau aišku, kad visas tris merginas teroristai laikė tai kartu, tai atskirai – didžiąją laiko dalį jos kalintos viename bute Gazos miesto teritorijoje. Keliskart teroristai jas vedėsi į vadinamąją humanitarinę zoną, kurioje apgyvendinti dėl Izraelio kariuomenės veiksmų evakuojami Gazos gyventojai.

Izraelio žiniasklaidos teigimu, buvusios įkaitės pasakojo iš televizijos sužinojusios apie spalio 7-osios žudynes, sužinojo netekusios daug draugų ir apie dėl jų kovojančius artimuosius. Viena iš pagrobtųjų buvo priversta iškęsti skausmingą medicininę procedūrą be narkozės. Sužeista pagrobimo dieną Romi neteko dviejų kairės rankos pirštų.

Palydoms – naujas pažeminimas

Savo belaisves pagrobėjai išlydėjo nauju pažeminimo aktu. „Hamas“ paskelbė propagandinį vaizdo įrašą apie paskutines įkaičių nelaisvėje praleistas akimirkas. Išbalusios, tačiau tvarkingai apsirengusios merginos sėdi automobilyje ir šypsosi. Nežinant konteksto, galima pamanyti jas vykstant į kokią ekskursiją.

Ant jų kaklų – juostelės su užrašu „Palestina“, rankose – popieriniai maišeliai su „suvenyrais“, simbolizuojančiais jų buvimą Gazos Ruože. Kaip vėliau paaiškės – belaisvėms buvo padovanota po Gazos Ruožo žemėlapį, nuotraukų iš nelaisvės laikų ir po oficialų padėkos raštą primenantį aplanką su hebrajišku užrašu „Sprendimas paleisti“.

Į susitikimo su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus atstovais vietą atvykusį automobilį su merginomis kaipmat apspinta „Allahu Akbar“ skanduojanti minia. Per ankstesnes paliaubas išlaisvinti įkaitai prisipažino: paskutinės akimirkos nelaisvėje, kai juos apsupo didžiulė minia, labai baugina. Ypač tuos, kuriuos 2023 m. spalio 7-ąją atgabentus į Gazos Ruožą pasitiko tokia pat įtūžusi minia. „Hamas“ ir Raudonojo Kryžiaus atstovams pasirašius dokumentus, besišypsančios merginos iš „Hamas“ automobilio suskubo į humanitarinės organizacijos automobilį.

Dar Gazos Ruožo teritorijoje merginos buvo atgabentos pas Izraelio armijos kariškes. Izraelio teritorijoje jos susitiko su motinomis, sraigtasparniu nuskraidintos į Šebos Tel Hašomerio ligoninę, kur laukė kiti šeimos nariai, draugai ir kur prasidėjo jų reabilitacijos kelias – labai ilgas, duobėtas ir vingiuotas.

Įtampa: tikimasi, kad šią savaitę teroristai Izraeliui įvardins visus įkaitus, kuriuos, mainais į kalinčius palestiniečius, paleis per pirmąjį susitarimo etapą. / R. Zvulun/ „Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.

Praverčia Holokausto patirtis

Centrinėje Izraelio dalyje esanti ligoninė įrengta atsižvelgiant į sunkią fizinę ir psichinę traumą, kurią patyrė įkaitai.

Jiems skirta po erdvų kambarį su patogia lova, poilsio zona, vonios kambariu ir ramybę skleidžiančiomis detalėmis: minkštais kilimais, jaukiu apšvietimu, augalais, užuolaidomis. Merginoms paruošta drabužių, aprangos, kosmetikos reikmenų.

Komplekse įrengta šeimyninių kambarių, kuriuose merginos gali leisti laiką su artimaisiais. „Mūsų tikslas – patenkinti visus fizinius ir psichikos poreikius“, – „Jerusalem Post“ citavo vieną ligoninės vadovių Carolyn Betz-Hishin.

Rengiantis priimti išlaisvintus žmones, buvo pertvarkyti gydymo ir tyrimų kabinetai – stengtasi, kad juose būtų sukurta raminanti ir saugumą skleidžianti atmosfera. Žinant, kad teroristų nelaisvėje, galbūt ir požemiuose, laikyti įkaitai laisvėje susidurs su pojūčių perkrova: juos trikdys ryški šviesa, prisilietimai, stiprūs garsai ar arabiškai kalbantys žmonės, specialiai apmokytas personalas buvusių įkaitų nuolat turi atsiklausti, ar gali jį liesti, ar gali atsisėsti greta.

Ligoninės, kuriose bus gydomi laisvę atgavę įkaitai, darbui telkia moteris medikes. Šis sprendimas pagrįstas anksčiau paleistų įkaitų atsiliepimais: daugiau nei metus praleidę aplinkoje, kurioje dominavo teroristai vyrai, buvę įkaitai pastebėjo, kad moterų vadovaujamos komandos suteikė saugumo jausmą ir skatino bendradarbiavimą. Gydytojai vyrai į įkaitų priežiūros procedūras turi būti įtraukiami tik būtinais atvejais, juos privalo lydėti slaugytoja.

Kaip rašo Izraelio žiniasklaida, buvusių įkaitų sugrįžimo į laisvę planas rengiamas atsižvelgiant į buvusių „Hamas“ įkaitų patirtį, žuvusių įkaitų skrodimų duomenis ir žinias, įgytas po Holokausto, kai sveikatą reikėjo grąžinti sąjungininkų išlaisvintiems koncentracijos stovyklų kaliniams.

„Po 50 dienų nelaisvėje įkaitai patyrė daugybę fizinių ir psichologinių problemų, – apie anksčiau išlaisvintų žmonių patirtį sako buvęs karo medikas Amiras Blumenfeldas, palaikantis ryšį su įkaitų šeimomis. – Po daugiau nei 470 nelaisvės dienų tai bus siaubinga.“

Gydymo protokolas

Izraelio sveikatos ministerija, derindama veiksmus su įkaitų šeimų forumu, parengė ir paskelbė gaires, kuriose aptariamos ne tik priemonės, skirtos įkaitų ir jų artimųjų privatumui apsaugoti, bet ir medicininės procedūros – pasirengta labai sudėtingoms situacijoms.

Kai kurie įkaitai galėjo prarasti 30, o kai kurie net iki 50 proc. kūno svorio. Dėl daugiau nei 470 dienų trunkančio maistinių medžiagų, vitaminų, ultravioletinių spindulių ir judėjimo stygiaus praktiškai kiekvienas organas galėjo būti pažeistas. Be to, rengiamasi tam, kad sužeisti įkaitai nebus gavę tinkamos priežiūros, gali kentėti nuo virusinių ar bakterinių infekcijų, lėtinių ligų paaštrėjimo.

Fiziologiniu požiūriu bene pagrindinė problema – prarastas svoris ir gresiantis persivalgymo sindromas, kai po ilgo badavimo  nebejaučiama saiko. Todėl pirmąjį patiekalą Emily, Romi ir Doron gavo dar pasienio punkte: karštos arbatos su šaukšteliu cukraus, tris sausainius, nesaldaus obuolių padažo ir po 100 mg tiamino – metabolizmo procesams itin svarbaus vitamino B1. Tolesnis laisvę atgavusių įkaitų meniu sudaromas po išsamių tyrimų. Baigus ekspertizę, sprendžiama, kada jie pajėgūs bendrauti su saugumo tarnybos „Shin Bet“ tyrėjais.

Pirmųjų paleistų merginų artimieji jų fizinę būklę vadino stabilia. Tačiau psichologines žaizdas gydyti daug sunkiau.

Ypač daug nerimo kelia, kad kai kurie sugrįžę asmenys patiria derealizacijos jausmą – suvokimo sutrikimą, kai aplinkinis pasaulis atrodo nerealus.

Netiki, kad sugrįžo

Ilana Gritzewskym – viena iš įkaičių, laisvę atgavusi per mainus dar 2023 m. gruodį, neseniai agentūrai AFP pasakojo, kad vos per porą mėnesių buvo netekusi 11 kg, praradusi dalį klausos, patyrusi nudegimų, žandikaulio išnirimą ir seksualinį priekabiavimą.

Gruodį Jungtinėms Tautoms pateiktoje ataskaitoje, parengtoje remiantis buvusių įkaitų liudijimais, kalbama apie mušimą, tyčinį deginimą, priverstinį badavimą, izoliaciją.

Per didžiausiu išpuoliu nuo pat Holokausto laikų vadinamą išpuolį pagrobti izraeliečiai ir užsieniečio šalių piliečiai nelaisvėje patyrė giliai traumuojančią visiško bejėgiškumo ir nuolatinio nerimo būseną. Daugeliui grįžusių po pagrobimo į laisvę išsivysto potrauminis stresas – tai gali pasireikšti košmarais, įkyriomis mintimis, nerimu, miego ir dėmesio sutrikimais.

Išgyvenusiems sunku bendrauti su kitais žmonėmis, jais pasitikėti. Manoma, kad daugelis įkaitų ilgą laiką buvo laikomi tamsoje ir izoliacijoje, o tai galėjo paveikti jų kalbos ir komunikacijos gebėjimus.

Tarp daugybės reiškinių, pastebėtų anksčiau iš „Hamas“ nelaisvės sugrįžusiems įkaitams, Izraelio psichiatrai išskiria vieną – jie itin ilgai netiki, kad atgavo laisvę. Psichiatrai Odedas Talmoras ir Sharon Porat portale „Walla“ rašo, kad kai kurie buvę įkaitai išlaiko nelaisvei būdingus elgesio modelius, pvz., sumažina suvartojamo maisto kiekį, kaupia maisto atsargas ir nepaiso higienos.

Ypač didelį nerimą kelia, kad kai kurie sugrįžę asmenys patiria derealizacijos jausmą – suvokimo sutrikimą, kai aplinkinis pasaulis atrodo nerealus. Jiems tikrovė atrodo tarsi susapnuota būnant nelaisvėje. Ši būsena kartu su kaltės jausmu ir nerimu dėl nelaisvėje likusių asmenų labai sunkina reabilitaciją. Kai kurie buvę įkaitai netgi išreiškė norą grįžti pas teroristus, kad padėtų nelaisvėje likusiems artimiesiems.

Gydanti galimybė rinktis

Psichomotorinis paralyžius, dezorientacija laike ir erdvėje, neurologinės ir kognityvinės problemos, įskaitant atminties sutrikimus ir nesugebėjimą susieti nelaisvėje patirtus išgyvenimų su nauja realybe, – anot klinikinės neuropsichologės dr. Einat Yehene, vadovaujančios įkaitų šeimų būstinės reabilitacijos komandai, buvusių įkaitų reabilitacijos procesas yra ilgas ir sudėtingas.

Pirmosiomis išlaisvinimo akimirkomis apima didžiulė euforija, tačiau kartu – baimė ir nerimas. Šeimos nežino, kaip susidoroti su sudėtingais savo artimųjų poreikiais: košmarais, susvetimėjimo akimirkomis, netikėtu elgesiu.

„Be to, pačios šeimos nelaisvės laikotarpiu patyrė ilgalaikę traumą ir joms psichologinės pagalbos reikia ne mažiau nei įkaitams. Joms reikia patarti, kaip palaikyti savo artimuosius nedarant papildomo spaudimo ir padėti įveikti emocinius ir fizinius iššūkius“, – „Jerusalem Post“ citavo ekspertę.

Ankstyvaisiais emocinės priežiūros etapais daugiausia dėmesio skiriama išklausymui, laipsniškam įkaitų gyvenimo kontrolės atkūrimui. Tokios situacijos, kai žmonės vėl gali rinktis, ką gerti, kada praustis, turi padėti buvusiems įkaitams atgauti savarankiškumo jausmą.

Emocijų spąstuose

Trys įkaitės atgavo laisvę. Dar keturios turi būti paleistos šiandien – kartu bus paskelbtos ir naujos namo grąžinamų įkaitų pavardės. Tokia tvarka numatyta susitarime dėl šešių savaičių paliaubų, kurį Izraeliui ir „Hamas“ pavyko pasiekti tarpininkaujant Jungtinėms Valstijoms, Egiptui ir Katarui.

Per tris etapus mainais į 33 įkaitus Izraelis paleis 1 904 įkalintus palestiniečius, nuteistus už teroristinę veiklą, tarp jų – 1 167 Gazos gyventojus, kurie veikiausiai nebuvo tiesiogiai susiję su 2023 m. spalio 7 d. atakomis.

Izraelio teisingumo ministerijos paskelbtame sąraše yra 284 kaliniai, atliekantys laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, – nuteisti už žmogžudystes ar bendrininkavimą žudant. Tarp jų yra „Hamas“, „Fatah“, „Islamo džihado“ ir kitų grupuočių teroristų. Dauguma – 40–60 metų vyrai, kalėjime praleidę dešimtmečius, tačiau yra ir jaunesnių – 25–35 metų, kurie buvo nuteisti iki gyvos galvos mažiau nei prieš dešimt metų.

Paskutinį šeštadienį planuojama išlaisvinti dvylika įkaitų, tarp jų – Avera Mengistu ir Hišamą as-Saidą, kurie daugelį metų buvo laikomi „Hamas“ nelaisvėje.

Izraelyje ne tik jausminga visuomenė, bet ir ekspertai baiminasi, kad bus padaryta ta pati klaida kaip ir 2011-aisiais, kai mainais už penkerius metus nelaisvėje išlaikytą karį Giladą Schalitą laisvę atgavo 1 027 teroristai, tarp jų – ir spalio 7-osios žudynių režisierius, nūnai jau žuvęs Jahia Sinwaras. Baiminamasi, kad, „Hamas“ leidus viešpatauti Gazos Ruože, vėl atsinaujins raketų atakos ir įtampa dėl grėsmės Izraelio piliečių gyvybėms.

Sandoris dėl įkaitų nebus automatiškai pratęsiamas. Jei Izraelis nuspręs, kad derybos dėl likusių įkaitų išlaisvinimo neduoda laukiamo rezultato, karo veiksmai gali būti atnaujinti ir tai nebus laikoma paliaubų susitarimo pažeidimu.

Supintų kasų mįslė

Tarp asmenų, kuriuos sutinka paleisti teroristai, nėra Galio Bermano, jo brolio Živo – E. Damari draugų. Šią savaitę posėdyje Knesete dalyvavusi abiejų vyrų teta paviešino Galio pokalbio telefonu su motina įrašą. Jame girdėti, kaip motina pasakoja Galiui apie teroristų įsiveržimą į kibucą Kfar Aza. Sūnus atsako: „Aš turiu grįžti pas Emily, ji išsigandusi, turiu būti su ja. Aš jau bėgu, su savimi turiu peilį.“

Iki šiol neaišku, kurie į paleidžiamų įkaitų sąrašą įtraukti asmenys yra gyvi. Neaiškus ir asmenų, kurių kol kas nesutinka grąžinti teroristai, likimas. Todėl antrus metus nežinioje gyvenančios įkaitų šeimos gaudo kiekvieną detalę, kuri padėtų atskleisti artimųjų likimą.

Stebint sekmadienį palestiniečių išplatintą vaizdo įrašą su E. Damari, R. Gonen ir D. Steinbrecher, į akis negalėjo nekristi labai panaši visos trijulės šukuosena – įmantri plaukų kasa.

Žiniasklaida ir įkaitų artimieji kelia hipotezę, kad tai „Hamas“ nelaisvėje esančios Agam Berger, apie kurią pasakojo anksčiau paleisti įkaitai, rankų darbas. Tačiau Naamos Levy motina mano, kad tai jos dukters, išmokusios taip pinti per triatlono treniruotes, braižas.

Naama ir Agam – tik dvi iš penkių Izraelio kariuomenės stebėtojų, kurios, tikimasi, bus paleistos pagal susitarimą kartu su kitomis lemtingą dieną Nahal Ozo karinėje bazėje budėjusiomis merginomis Liri Albag, Karina Ariev, Daniella Gilboa.

Kokia jų būklė? Gal propagandos sumetimais „Hamas“ pirmiausia išlaisvino sveikesnes įkaites? Juk gegužę paviešintame vaizdo įraše teroristai merginas vadino sabaja – žodžiu, kuris, priklausomai nuo intonacijos ir tarimo, gali reikšti ir jauną moterį, ir sekso vergę.

Ekspertai įspėja nesitikėti, kad artimiausiomis savaitėmis pasikartos 2023-iųjų vaizdai, kai dauguma kelis mėnesius nelaisvėje praleidusių įkaitų puolė į artimųjų glėbį. Per pusantrų metų išgyventas siaubas bus sužalojęs ne tik kūnus, bet ir dvasią, išsekinęs emociškai.

Kol artimieji neapkabins savo dukrų, seserų ir draugių, nerimas dėl likusių įkaitų likimo neišsisklaidys.