Ištrūkęs iš pragaro
„Žmogų galima peiliu subadyti, sumušti. Galima apjuosti lipnia juosta. Galite ištverti bet kokį skausmą. Tačiau alkis yra viskas. Jei norite morališkai ir fiziškai sunaikinti žmogų, tiesiog jo nemaitinkite. O po mėnesio ką nors skanaus valgykite jam matant“, – kanalui „Front18“ pasakojo rugsėjo 21-ąją laisvę atgavęs M.Dianovas.
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 36-osios jūrų pėstininkų brigados štabo seržantas buvo vienas iš tų, kurie Mariupolyje sudėjo ginklus ir atsidūrė nelaisvėje.
Matant, kokiomis pajėgomis Rusijos kariuomenė puolė Mariupolio pramoninę zoną, pavasarį mažai kas abejojo, kad anksčiau ar vėliau milžinišką teritoriją jos gynėjams teks palikti. Tik vėliau tapo aišku: sutelkęs dėmesį į uostamiestį, agresorius nebuvo toks stiprus kituose fronto ruožuose.
Turkijai ir Jungtinėms Tautoms tarpininkaujant, Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui davus įsakymą, gamyklos gynėjai paliko priedangą. „Mes nepasidavėme, mes vykdėme prezidento įsakymą“, – apie lemtingąją gegužės 17-ąją, kai sudėjo ginklus, pasakojo M.Dianovas.
Pompastiškuose rusų propagandininkų siužetuose apie esą sutriuškintus „Azovstal“ gynėjus M.Dianovo ir jo bendražygių veidų ieškojo ne vien artimieji, bet ir milijonai ukrainiečių ir juos palaikančių žmonių iš užsienio. Tomis dienomis buvo sunku patikėti, kad kai kuriuos veidus išvysime jau po kelių mėnesių.
Rugsėjį, tarpininkaujant Turkijai, Ukraina iškeitė 200 didvyrių į Vladimiro Putino emisaru Ukrainoje vadinamą Viktorą Medvedčuką. Penki „Azovstal“ gynėjų vadai išmainyti į 55 okupantų karius. Skirtingai nei vadai, pagal susitarimą su rusais iki karo pabaigos liksiantys Turkijoje, prezidento Recepo Tayypo Erdogano žodžiais, jo svečių teisėmis, – M.Dianovas ir jo kovos broliai grįžo namo.
Neturėjome nei džavelinų, nei tų „enlau“ ar kaip jie vadinasi... Turėjau tik savo brangiąją SPG – visur feisbuke aš su ja. Mano lėlytė, mano saulutė.
Keturi nelaisvėje praleisti mėnesiai „Azovstal“ gynėjams prilygo išbandymui pragare. Jį išgyventi pavyko toli gražu ne visiems. Ne visi sugrįžo ir rugsėjo 21-ąją. Šuo metu rusų nelaisvėje gali būti dar apie 800 „Azov“ kovotojų, iš jų – 40 moterų, tarp kurių yra ir nėščiųjų.
Nelaisvė, į kurią jis pateko po sunkių kovų "Azovstal", M.Dianovas labai išseko – neteko 40 kg svorio. Jo atpažinimo simboliu tapusi lūžusi ranka nuo alkūnės peties link suaugo puslankiu. Po kelių atokvėpio dienų kovotojas davė pirmuosius interviu Ukrainos ir užsienio žurnalistams, kuriuose pasidalijo savo išgyvenimais ir „Azovstal“ gynimo istorijos užkulisiais.
Pirmosios kovos
Su ginklu M.Dianovas nesiskiria nuo 2015-ųjų sausio, kai savo noru prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Iki tol vyras dirbo administratoriumi, prekybos agentu. Vasarį Rusijos pajėgoms įsiveržus į Ukrainą, jis dalyvavo Mariupolio gynyboje. Pirmasis didelis mūšis vyko kovo 9 d. Volonterivkoje.
„Ten kovojo tik jūrų pėstininkų batalionas. Mes deginome tankus su „Mucha“ (vienkartinis reaktyvinis prieštankinis granatsvaidis – red. past.). Pirmą kartą į mus atvažiavo trys tankai ir dvi pėstininkų kovos mašinos. Mes juos sunaikinome. Neturėjome nei džavelinų („Javelin", nešiojamoji vidutinio nuotolio prieštankinė raketų paleidimo sistema – red. past.), nei tų „enlau“ (NLAW, naujos kartos lengvieji prieštankiniai ginklai – red. past.) ar kaip jie vadinasi... Turėjau tik savo brangiąją SPG (sovietinis prieštankinis granatsvaidis – red. past.) – visur feisbuke aš su ja. Mano lėlytė, mano saulutė“, – apie mūšį pasakojo M.Dianovas. – Oficialiais duomenimis, mūsų ta kryptimi buvo 80 žmonių. Sunaikinome jų 1 800.“
Kovo 10-osios ryte su bendražygiu iš užminavimo operacijos begrįžtantis M.Dianovas buvo sunkiai sužeistas: peršauta dešinioji ranka, koja. Jis prisimena, kad buvo atgabentas į ligoninę, o iš automobilio į reanimacijos skyrių jį nešė kita karo legenda – paramedikė Julija Pajevska (Taira).
Pabudęs po narkozės M.Dianovas ant rankos išvydo įtvarą, ant kojos – gipsą.
Per plauką nuo mirties
Kovo 12-ąją Mariupolis gaudė nuo mūšių. „Pataikė į „Neptūną“ (netoli ligoninės buvęs viešasis baseinų kompleksas – red. past.) – mūsų ligoninė sudrebėjo. Atrodė, taikosi į ligoninę, pasakiau. Bet kam taikytis į ligoninę? Juk jie kadriniai kariškiai, nesitaikys. Vos tik tai pasakiau, atlėkė (sprogmuo – red. past.) tiesiai į Chirurgijos skyrių... Matau: langai skrenda į mane... Užsiklojau antklode. Adrenalino pagautas, sugipsuota koja atsidūriau koridoriuje. Ten – pilna 200-ųjų (žuvusiųjų – red. past.) Nusileidau į rūsį“, – prisiminė vyras.
Iš apšaudytos ligoninės kartu su kitais sužeistaisiais jis buvo nuvežtas į gamyklos „Azovmaš“ teritoriją. Balandį nuspręsta sužeistuosius dviem grupėmis išsiųsti į „Azovstal“. Iš dviejų automobilių gamyklą pasiekė tik vienas, kuriuo važiavo ir M.Dianovas.
„Keturis kartus buvome sustoję, jau galvojau, kad nepasieksime. Tačiau mums pasisekė – buvo apsiniaukę. Girdėjome, kad skraido lėktuvai, ir jie girdėjo mus. Bet neapšaudė“, – apie kelionę tarp gyvybės ir mirties pasakojo karys.
Įkaitai: rengdami akcijas Mariupolio gynėjų artimieji primena politikams, kad iš rusų nelaisvės sugrąžinti dar ne visi didvyriai. / D. Dilkoffo / AFP nuotr.
Medikams teko kovoti dėl kario gyvybės. „Perrišimai, betadinas, perrišimai, betadinas... Galvojau, tapsiu narkomanu“, – šmaikštumo nestokoja M.Dianovas, nors net klausant jo pasakojimo apie gyvenimą tarp sprogimų darosi šiurpu.
„Azovstal“ teritorija buvo nuolat apšaudoma, daugėjo žuvusiųjų. Nepaisant sunkaus sužalojimo, M.Dianovas vėl įsiliejo į aktyvių kovotojų gretas. „Kai manęs klausdavo, kur vis pradingstu, atsakydavau, kad ieškau malkų. Ėjau su automatu į pozicijas. Tiesiog aš labai gerai šaudau. Iš 700 m galiu pataikyti į žmogų“, – pasakojo karys. Po dviejų dienų kovos jis vėl buvo sužeistas, turėjo pasilikti slėptuvėje, eidavo ieškoti malkų.
„Vietiniai Mariupolio pakraščių gyventojai... Žinote, jie tokie priklausomi nuo alkoholio“, – interviu metu ukrainietiškai kalbėjęs M.Dianovas ūmai prabilo rusiškai ir ėmė pasakoti apie incidentą vietinėje parduotuvėje. Pamatęs, kad vietiniai gviešiasi alkoholio butelių, M.Dianovas sušaudė butelius. „Jūs fašistai. Tik fašistai gali sušaudyti alkoholį“, – išgirdo pavymui.
„Azovstal“ teritorijoje slėpęsi žmonės kentė nuolatinius antskrydžius. „Bombas mesdavo ne naikintuvas, bet eskadrilė bombonešių. Tūkstančiai bombų...“ – prisiminė M.Dianovas.
Per vieną iš daugybės antskrydžių karys pargriuvo ant žemės, aparatas sulinko. „Žaizda pradėjo pūti. Aparatą reikėjo nuimti, tačiau mes buvome apsupti, valgėme sugedusius maisto produktus iš parduotuvių. Šaldytuvai neveikė. Ėmėme pasmirdusius sparnelius, kepėme... Diarėja kankino visus", – pasakojo M.Dianovas.
„Azovstal" jis sutiko ir savo gimtadienį: gegužės 1-ąją vyrui suėjo 42-eji.
Sudėjo ginklus, bet nepasidavė
Gegužės 15–16 d. paaiškėjo, kad vyriausiojo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado pareigas einantis šalies prezidentas įsakė „Azovstal“ gynėjams nutraukti Mariupolio gynybos operaciją. Ginklus sudėjo apie 2,5 tūkst. gamyklos teritoriją gynusių Ukrainos karių.
Gegužės 17 d. M.Dianovas buvo atvežtas į okupuotoje Jelenivkoje (Donecko srityje) esančią koloniją. Ją, į šio karo istoriją įėjusią po liepos 29-ąją įvykdyto teroro išpuolio, pražudžiusio pusšimtį ukrainiečių, M.Dianovas lygino su koncentracijos stovykla.
„Manęs klausinėjo, ką aš veikiau. Sakiau, kad esu granatsvaidys, taikiausi į taikinius, buvusius priešais mane, – pirmojo tardymo dialogą atpasakojo ukrainietis. – Jūsiškių daug sunaikinau. „Tai buvo ne mūsiškiai, iš DNR...“ O man vis tiek. Aš – kombatantas. „Patriotas?“ Kvailas klausimas. Į kvailus klausimus neatsakinėju. „Koks tavo požiūris į karą?“ Blogas. „Į šitą karą...“ Kodėl mane užpuolei? Ką čia pamiršai? Kodėl į mane šaudai? Ar suprantate, kad čia nėra fašistų. Kalbu su tavimi rusiškai. Ką, jums žemės trūksta? Atėjai, trenkei antausį. Aš tau vožiau kumščiu. Tai vyriška? „Taip. Iš kur tu?“ Iš Ternopilio. „O kur tai?“ Vakarų Ukrainoje. „Tai ko čia atvažiavai?“ O tu iš kur? „Iš Rostovo prie Dono.“ Jeigu pas tave kur nors Ust Ilimske vyktų kas nors panašaus, važiuotum ten? „Tai lyrika.“ Kokia lyrika. Tai mano šalis.“
„Mano tautybė – ne ukrainietis. Nežinau kas. Dokumentuose parašyta „rusas“, mama gimusi Dagestane, senelis bulgaras. Bet aš – ukrainietis. Mano pasas su tridančiu. Aš gimiau Ukrainoje. Tai kas kitas aš galiu būti? Koks skirtumas, koks kraujas mano gyslose. Kas mane pagimdė. Tavo esybė ir yra tavo tautybė. Jei esi ukrainietis, turi mokėti ukrainiečių kalbą. Gali ir nekalbėti, bet jei su tavimi kas kalba ukrainietiškai, turi suprasti. Aš ne nacionalistas. Svarbiau pilietybė“, – mintimis dalijosi M.Dianovas.
Patyčios ir badas
Nepaisydami karo papročius reglamentuojančių tarptautinių teisės aktų, ukrainiečiai Jelenivkoje buvo kankinami: mušami lazdomis ir elektrošoku, į panages kištos adatos, buvo verčiami išsirengti nuogai, marinti badu.
„Vertuchajai (prižiūrėtojai – red. past.) – sadistai, – kanalui „Front18“ sakė M.Dianovas. – Jie mušdavo, kai prasikalsdavai. Tik nežinodavai, kad prasikaltai. Akis ne į tą pusę pasukai ar galvą... Mane dažniausiai mušdavo, kol veždavo į tardymą. Automato buože į galvą. Ne į tą pusę pasukau galvą, ne į tą pusę ją nuleidau, nepakėliau rankos. Pasakiau, kad negaliu pakelti rankos. Du smūgiai... „O, negalite jos pakelti?“ – ir trečias smūgis", – pažeminimus prisiminė ukrainietis.
Vienas prižiūrėtojas atpažino legendinėje nuotraukoje matytą M.Dianovą, tačiau tai nesuteikė jokių privilegijų. „Jie bjojo ukrainiečių. Vieną ukrainietį į tualetą vesdavo po penkis ginkluotus maskolius“, – pastebėjo jis.
Belaisviai, anot kario, buvo maitinami kombinuotaisiais pašarais. „Kombikormu. Išvirtu, be druskos, – M.Dianovas vardija dienos meniu: "Kombikormo – tiek, kiek telpa į vienkartinę stiklinę. Pietums vadinamieji barščiai: vanduo ir truputis raugintų kopūstų. Jei labai pasisekdavo, patekdavo koks bulvės gabaliukas.“
„Duodavo duonos. „Snickers“ dydžio gabalėlius. Triskart per dieną. Kad geriau užmigčiau, pasilikdavau duoną ir košę. Suvalgydavau – ir užsimerkdavau. Jei to nepadarysi, užsimerkęs matysi eklerus ir sutirštintą pieną. Nematote savo šeimos. Jums nerūpi, ar Ukraina laisva, ar ne... Žmonės žino, koks aš esu... Tačiau (kai badauji) tikrai niekas neberūpi. Galvojau: grįšiu, pasiimsiu šaukštą, puslitrį sutirštinto pieno ir viską suvalgysiu. Ir susigrūsiu eklerą“, – badmečio svajones prisiminė vyras.
Valgyti kaliniams buvo labai sudėtinga: tam jie turėdavo pusę minutės. „Specialiai duodavo verdančio vandens ir kietos duonos. Vaikinai, kuriems buvo išmušti dantys, nespėdavo laiku pavalgyti. Po 30 sek. turėdavai atsistoti ir bėgti. O šonuose stovi vertuchajai su aviganiais... Galvojau: kur man tai matyta? Tai kas čia fašistai, jei kalbėtume maskolių žodžiais? Man visa tai priminė „Šindlerio sąrašą“, – pasakojo jūrų pėstininkas.
Be bado, kaliniai kentėjo dėl vietos stokos barakuose: 150 vietų kolonijoje okupantai laikė 800 žmonių.
Metaliniai virbai rankoje buvo užlinkę. Vienas sukiojosi kaule. O jis replėmis man ištraukė.
Operacija be narkozės
Belaisvius lankydavo gydytojai, lydimi prižiūrėtojų, stebinčių, kad medikai neperduotų kokios ampulės ar adatos. M.Dianovo ranką medikai perrišdavo ir vis sakydavo, kad būtina nuimti įtvarą, nes sužeistoje rankoje iki pat kaulo žiojėjo dvi atviros skylės. Tačiau į ligoninę jam pavyko patekti tik liepą.
„Suleido antibiotikų. Atliko rentgenologinį tyrimą. Įėjo gydytojas ir slaugas. Sako: „Na, Miša, nuimame tavo aparatą?“ Žvilgteliu – o jis išskleidžia automobilinių veržliarakčių rinkinį, pasideda reples. 13-ojo numerio veržliaraktis netiko. Ėmė sukti surūdijusiomis replėmis. Pasakiau: „Ar negalite man duoti bent ko nors nuo skausmo? Juk tai atliekama su narkoze.“ Jis atsakė: „Gerai, suleisime jums ketorolako.“ Vos suleido, iškart pradėjo nuiminėti. Metaliniai virbai rankoje buvo užlinkę. Vienas sukiojosi kaule. O jis replėmis man ištraukė“, – apie skausmingą procedūrą pasakojo karys.
Negavus tinkamo gydymo, M.Dianovo ranka tinkamai nesugijo – šiandien jai trūksta 4 cm kaulo.
Donecko ligoninėje M.Dianovas buvo ir per garsųjį išpuolį Jelenivkoje.
„Kai įvyko sprogimas kolonijoje, doneckiečiai atbėgo ir pareiškė: „Jūsiškiai jūsiškius sprogdino. Amerikietiška raketa.“ Palaukite, galvoju, tai įvyko tik prieš pusvalandį, o niekada nekariavę ekspertai man jau pasakoja, kas nutiko. Turbūt jiems kažkas paskambino ir pasakė“, – išpuolio dieną prisiminė M.Dianovas.
Netrukus į ligoninę pradėjo gabenti sužeistuosius iš Jelenivkos. Visi – „Azov“ gynėjai. „Kažkas paskleidė žinią, kad jų – 200, ir pasakojo, jog jie negirdėjo skrendančios raketos, o sprogimas buvo iš vidaus. Liepos 30-ąją, kiek žinau, turėjo būti antrasis apsikeitimas belaisviais. Manau, sprogimu norėta sutrukdyti apsikeitimui“, – dėstė karys.
Sugrąžintas į koloniją M.Dianovas sako žinojęs apie ukrainiečių sėkmes fronte: „Karas karu, bet mes, kariai, žinome kaip gauti informacijos.“
Ukrainiečiai bandė įvertinti savo šansus atgauti laisvę. „Adekvatesni žmonės susėsdavome ir svarstydavome: įvyko tai, tai ir tai. Atmetame tą ir tą. Turbūt visi skaitė Arthurą Conan Doyle'į... Šerloką Holmsą... Atmesk tai, kas nereikalinga, pasilik faktus. O faktai kalba, kad turėtume būti iškeisti“, – apie tai, kaip taikė legendinio personažo išgarsintą dedukcijos metodą, pasakojo M.Dianovas.
Belaisvius gelbėjo žaidimas šachmatais, nardais. „Knygų buvo, bet kad pasiimtum ją, reikėjo turėti neįtikėtiną dalyką – cigaretę. Arba surinkti duonos kepaliuką. Ir tai – kad gautum knygą tik dviem dienoms“, – M.Dianovas sako už žiebtuvėlį pasiėmęs knygą, tačiau gerai neįsižiūrėjęs, ką ima, tad mokslinio populiarinimo knygos „Egoizmo genas“ įveikė tik 20 puslapių.
Iš bičiulio gautą jam brangų laikrodį, mačiusį Afganistano karą, Iraką, kovas Ukrainoje, jis iškeitė į cigarečių pakelį. „Išdalijau cigaretes tiems, kam jų labiau reikėjo. Kas labiau norėjo. Aš rūkau, bet per dieną 5–6 cigaretes. Prisirišame prie daiktų... Tačiau tai buvo viso labo laikrodis. Užtat kai dalijau vaikinams cigaretes, jų akyse buvo tiek laimės!“ – apie nelaisvėje išryškėjusias vertybes pasakojo ukrainietis.
Į laisvę
Kad yra iškeičiamas, vyras nežinojo iki paskutinės akimirkos. „Atėjo į baraką, šaukė vieną, kitą. „Dianovai! Su daiktais!“ Tai išgirdęs pagalvojau, kad vėl būsiu vedamas į apklausą, vėl prasidės tardymai. Na, susirinkau daiktus. Lauke buvome devyniese iš 56-ojo barako. Nuėjome iki patikros punkto, mus apieškojo išrengę nuogai. Paskui penkias valandas sėdėjome sukėlę rankas už galvos. Paskui matome: išveda vadus Volyną, Dobryj, kurie buvo discipliniame izoliatoriuje. Į jį vesdavo žmones, kuriuos mušdavo. Girdėdavome riksmus“, – paskutines nelaisvės valandas prisiminė M.Dianovas.
Staiga pasigirdo kamazų variklių garsai. Išgirdęs kviečiamus savo bendražygius, pagalvojo, kad bus kažkur vežami. Gavę nurodymą, belaisviai ant akių užmovė kepures arba gaubtuvus, kurie buvo apvynioti lipnia juosta. „Neturėjau kepurės, man ant akių uždėjo celofano gabalą ir ėmė vynioti. Vyniojo taip, kaip pašte apvynioja siuntinį. Jaučiu, kad pradeda veržti kaukolę. Paklausė: „Ar neveržia?“ Sakiau, kad veržia. „Tuoj atlaisvinsiu.“ Tada jis (rusas, red.past.) įsirėmė koja man į krūtinę ir pradėjo dar labiau veržti“, – skausmą prisiminė M.Dianovas.
Kur yra vežami, ukrainiečiai nežinojo. „Gavau niuksą į veidą, nes netinkamai sėdėjau“, – pasakojo M.Dianovas. Po šešių valandų sunkvežimiai sustojo. „Iš reaktyvinių variklių gaudesio supratau – greta kažkoks didelis lėktuvas. Ne „Su-25“, ne „Su-27“, ne „Mig-29“, bet kažkoks didelis lėktuvas. Išlipome iš kamazų, lipnia juosta dar smarkiau apjuosė. Įlaipino į lėktuvą – supratau, kad jis desantinis. Paskui sužinojau, kad skridome iš Taganrogo. Skridome maždaug tris valandas. Išlaipino Volyną. Tada išgirdau: „Toks ir toks lėktuvas... Šeremetjevo oro uostas“. Maskva“, – apie vingiuotą kelionę į laisvę prisiminė vyras.
Kiek atlaisvinęs lipnią juostą M.Dianovas pamatė į veidą sklindančią šviesa. „Supratau, kad skrendame į šiaurės vakarus. Radosi vilties, kad mes skrendame į Baltarusiją. Atskridome. Atsidarė durys. Nėra lėktuvų. Tik automobiliai. Ne kamazai... Pradėjau galvoti: negi mus iškeis?! Kvietė pagal abėcėlę. Išlipome. Pamatė, kad aš jau be lipnios juostos, bet niekas nieko nebelipdė. Mus susodino į patogius autobusus, o ne į kamazus“, – žingsnius laisvės link prisiminė M.Dianovas.
„Matau – 17 val. Šviesa iš dešinės. Suprantu, kad važiuojame į pietus. Na, tikrai iš Baltarusijos važiuojame į Ukrainą. Na, galvoju, kada, kada (atvyksime)... Vertuchajai išeina, kažkas įlipa... Išgirstu „Slava Ukraini!“ – pasakodamas apie pirmąsias atgautos laisvės akimirkas vyras susigraudina.
Gynėjai, ne didvyriai
„Nemėgstame, kai mus vadina didvyriais. Didvyriai guli žemėje“, – anot M.Dianovo, didvyriai tie, kas fronte elgiasi beprotiškai ir veržiasi į ugnį. „Mes kariai. Gynėjai“, – pasakojo Trečiojo laipsnio ordino „Už drąsą“ kavalierius, Ternopilio garbės pilietis.
Koks skirtumas, koks kraujas mano gyslose. Kas mane pagimdė. Tavo esybė ir yra tavo tautybė.
Karys sako nenorėjęs būti apdovanotas. „Mes juk tik šaudėme. Buvome apsupti. Žiedas vis siaurėjo, siaurėjo... Prieš mus buvo 70 tūkst. žmonių, bet to nežinojome. Lupome juos... Tačiau mes paskui atsidūrėme nelaisvėje, o Mariupolis – jų (rankose – red. past.). Tačiau Valerijus Zalužnas (Ukrainos generalinio štabo viršininkas – red. past.) paaiškino: „Jūs tiek juos suerzinote, kad Putinas visas jėgas metė į Mariupolį, nesiuntė armijos į frontą. Jūs sušaukėte pagrindinę armijos dalį, fronto linija sustojo ir nepajudėjo nė per centimetrą.“
Kare – visi drąsūs, o nelaisvėje pasirodo, kas žmogus, kas gyvulys, sako M.Dianovas, prisimindamas vieną vaikystės pamoką. Sykį jį gal septynerių tėvas išsiuntė nupirkti grietinės. Grįždamas jis sudaužė stiklainėlį.
„Grįžęs verkiu. Jis klausia: „Ko verki?“ Sakau, sudaužiau grietinę. „Bet ko verki? Ar skauda?“ Ne. „Tai ko verki?“ Kad sudaužiau grietinę. „Jei verksi, grietinė sugrįš?“ Ne. „Tai ko verki?“ Nes mane nubausi. „Imk tris rublius, nupirk grietinės. Tik būk atsargesnis. Jei liūdėsi, situacija nepasikeis.“ Kai esi nelaisvėje, supranti, kad nieko negali pakeisti, tai ko liūdėti? Suburk optimistus, pasakokite vieni kitiems anekdotus. Pakeisti juk nieko negali. Tačiau nuotaiką pakelti gali be problemų, – nelaisvėje pravertusį tėvo pamokymą ir diskusijas su likimo broliais prisiminė M.Dianovas. – Sakydavau visiems: tuoj būsime namuose. Viena diena – ir jau arčiau iki išeities iš šios padėties. Dar viena diena... Dar viena... Jei jie nenorėtų mūsų iškeisti, seniai būtų nužudę. Jie mus kankins, bet mes būsime namuose. „Kada?“ Greitai. Dar truputį. „Tu prieš du mėnesius sakei, kad greitai.“ Žiūrėkite, praėjo jau du mėnesiai, vadinasi liko dar mažiau laukti.“
„Esu tikras, kad mes laimėsime, nes mes jau laimime. Laukiau šio persilaužimo momento. Visi laukiame. Patikėkite, Jelenivkoje buvo metas, kai mes pradėjome laimėti (fronte – red. past.). Mes pradėjome galvoti, kad mūsų neiškeis, bet išlaisvins. Tik bijojome, kad pamatę atvažiuojantį mūsiškių tanką separatistai gali nepalikti mūsų gyvų“, – sako M.Dianovas.
Karys neabejoja ne tik pergale, bet ir tuo, kad vieną dieną ranka vėl bus išgydyta ir jis galės groti – juk iki karo buvo muzikantas, Ternopilio roko grupėje grojo akustine ir bosine gitaromis, klavišiniais, būgnais. Dar jis svajoja apie žvejybą.
„Noriu tiesiog vaikščioti po Kyjivą, nueiti į parduotuvę ir nusipirkti ką nors, ko man nelabai reikia, jau seniai renku pinigus“, – šypsosi M.Dianovas. Vieną savo norų jis jau išsipildė: valgo eklerus, apie kuriuos taip svajojo būdamas nelaisvėje.
