– Kokia šiuo metu situacija Turkijoje?

– Čia situacija dramatiškai keičiasi, kaip ir prioritetai. Turėjome išvykti į kitą regioną, esantį už 140 km. Šiek tiek piečiau. Viena mūsų komandos dalis vyko į įvykio vietą, kita dalis – įrengti ten naują stovyklavietę.

– Lietuvių komanda turi didelės patirties, nes prieš išvykstant ne kartą dalyvavo pratybose, kurių metu vyko intensyvūs mokymai, kaip gelbėti žmones ekstremaliose situacijose?

– Taip, ne kartą esame dalyvavę tarptautinėse pratybose. Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komanda buvo berods 25 pasaulyje, kuri tą sertifikavimo procesą praėjo dar 2011 metais ir reguliariai jį atnaujino. Ir vyrai, ir moterys – iš viso esame 42 žmonės komandoje: ugniagesiai gelbėtojai, medikai, kinologai, įskaitant dar tris keturkojus narius, kurie atvyko su kinologais ir yra išmokyti ieškoti gyvų žmonių. Esame nusiteikę kovingai, glaudžiai bendradarbiaujame su vietine koordinavimo agentūra. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar yra vilties dar rasti gyvų žmonių?

– Kai buvome dislokavęsi šalia Malatijos miesto, kilometro aukštyje, naktimis čia temperatūra nukrisdavo iki 10 laipsnių šalčio. Žemę dengė 10 cm storio sniego danga. Pakankamai šalta. Dienomis šiek tiek šaltukas mažesnis, laikosi apie 1–2 laipsnius šalčio. Šis faktorius gal pačios gelbėjimo operacijos neapsunkina, bet sumažina žmonių išgyvenimo tikimybę. Džiugina tai, kad tų sėkmingų istorijų vis dar yra, randama gyvų žmonių. Todėl būsime čia tiek, kiek reikės.

Aukų skaičius, kaip bebūtų liūdna, greičiausiai irgi didės, nes galimybės išgelbėti išlikusius gyvuosius mažės. Bet turime laikytis iki pabaigos ir gelbėti žmones.

 

– Pasaulis pamatė sukrečiantį vaizdą, kai tėvas, laikydamas savo dukrą, kelias paras laukė pagalbos. Deja, laiku atvykti ji nespėjo. Tai liečia tūkstančius žmonių, kurie likę vis dar po griuvėsiais. Beviltiška situacija, nes, akivaizdu, kad vienu metu visiems padėti neįmanoma… Neatpažinti kūnai jau kitą dieną laidojami. Ta situacija darosi vis tragiškesnė, turbūt sunku nusakyti žodžiais vietos žmonių emocijas?

– Nuo pat atvykimo į Stambulą, dar oro uoste jautėsi, kaip visi turkai yra sukrėsti ir laukia tos pagalbos iš viso pasaulio. Dėkoja gelbėtojų komandoms, šiltai bendrauja. Nukentėjusiems ir išgyvenusiems teikiama humanitarinė pagalba, žmonės renkasi į centrus, kur gauna maisto, šiltesnių drabužių ar kitų reikalingiausių daiktų. Daugybė žmonių likę be pastogės. Pavyzdžiui, Vilniaus dydžio mieste veikia vos kelios degalinės, kur galima įsigyti degalų, nes prioritetai skiriami gelbėtojams, humanitarinei pagalbai. 30 km spinduliu neįmanoma nusipirkti net SIM kortelės, nes viskas šluote iššluota. Iš tikrųjų humanitarinė krizė tik gilės, aukų skaičius, kaip bebūtų liūdna, greičiausiai irgi didės, nes galimybės išgelbėti gyvus žmones mažės. Bet turime laikytis iki pabaigos ir padaryti tai, ką galime geriausio – gelbėti žmones.

– Būsite tiek laiko, kiek jūsų paprašys?

– Ketiname būti čia apie 10 dienų. Vidutiniškai tiek laiko ir trunka misijos, nes kaip minėjau, sulig kiekviena diena žmonių galimybės išgyventi mažėja. Tačiau jei būsime reikalingi, be abejonės, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri mus čia delegavo, greičiausiai pratęs mūsų misiją, kurios tikslas yra gelbėti žmones.