„Prezidentas Jacques'as Chiracas mirė šį rytą, apsuptas savo šeimos, ramiai“, – naujienų agentūrai AFP sakė jo žentas Fredericas Salat-Baroux (Frederikas Sala-Baru).

J. Chiracas, šaliai vadovavęs dvi kadencijas, tarptautinėje bendruomenėje turbūt labiausiai prisimenamas dėl priešinimosi JAV kariniam įsiveržimui į Iraką 2003 metais.

Jis buvo išrinktas prezidentu 1995 ir 2002 metais, tad baigęs 12 metų trukusį darbą Eliziejaus rūmuose tapo antruoju ilgiausiai pokario laikotarpiu tarnavusiu Prancūzijos vadovu po savo pirmtako socialisto Francois Mitterrand'o (Fransua Miterano).

Dėl savo ryžto ir ambicijų politinės karjeros pradžioje J. Chiracas netgi buvo pramintas „Le Bulldozer“ (Buldozeriu).

J. Chiracas buvo prisiekęs konservatorius, bet dėl savo charizmos buvo užsitikrinęs ne vien dešiniosios stovyklos paramą. Jis taip pat dukart dirbo premjero poste – 1974–1976 ir 1986–1988 metais, o 1977–1995 metais buvo savo gimtojo Paryžiaus meras.

Nors buvo sumanus tarptautinis diplomatas, jis nesugebėjo reformuoti savo šalies ekonomikos ir išsklaidyti įtampos tarp policijos ir etninių mažumų jaunimo 2005 metais peraugusios į dideles jaunimo riaušes.

Netekęs prezidentui taikomos teisinės neliečiamybės, 2011 metais jis buvo nuteistas už lėšų pasisavinimą ir netinkamą viešųjų lėšų naudojimą per savo kadenciją sostinės mero poste. Eksprezidentui buvo skirta lygtinė dvejų metų įkalinimo bausmė.

Po 2005 metais patirto insulto J. Chiraco sveikata pablogėjo, jis retai rodėsi viešumoje. Kalbėta, kad jam buvo pašlijusi atmintis; buvęs lyderis buvo prikaustytas prie neįgaliųjų  vežimėlio.

2013 metų gruodį jam buvo sėkmingai atlikta inkstų operacija.

2015 metų gruodžio mėnesį buvęs prezidentas dvi savaites praleido ligoninėje dėl, kaip nurodė šeima, nuovargio.

2016-aisiais jis taip pat buvo hospitalizuotas dėl plaučių infekcijos.

Atgaila ir nepriklausomybė

Vienas svarbiausių J. Chiraco žingsnių buvo sprendimas paneigti mitą, jog Prancūzija niekaip nesusijusi su žydų persekiojimu ir deportacijomis per Holokaustą.

„Taip, okupantų nusikalstama kvailybė buvo paremta prancūzų, prancūzų valstybės, – jis pareiškė 1995 metų liepos 16-ąją. – Prancūzija, Apšvietos ir žmogaus teisių šalis... savo saugomus žmones perdavinėjo jų budeliams.“

Šis Europos vienybės šalininkas išpeikė savo tėvynainius prieš jiems 2005 metais nubalsuojant prieš Europos Sąjungos konstituciją, turėjusią sustiprinti Bendriją.

„Jeigu norite šauti sau į koją – prašom, bet paskui nesiskųskite, – kalbėjo jis. – Tai kvaila, sakau jums.“

Paaiškėjus referendumo rezultatams, J. Chiracas sakė, kad jaučiasi asmeniškai ir politiškai pažemintas.

Jo populiarumas ir neatsigavo iki pat kadencijos pabaigos 2007-aisiais, kai lyderis šalies vairą perdavė varžovu tapusiam buvusiam savo protežė Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi).

Galiausiai J. Chiracas tapo vienu populiariausių Prancūzijos politinių veikėjų, dažnai giriamu dėl savo blaivaus žmogiško požiūrio, o ne politinių pasiekimų.

Kritikai ji peikė kaip oportunistą ir impulsyvų politiką, bet kaip prezidentas jis įkūnijo Prancūzijoje itin branginamą nepriklausomybę. J. Chiracas pasisakydavo už Jungtinių Tautų vaidmenį ir tarptautinės politikos daugiapoliškumą kaip atsvarą JAV pasauliniam dominavimui, taip pat gynė žemės ūkio subsidijas, kai Europos Sąjungoje prieš jas būdavo protestuojama.