Jis 1990 metais padėjo derėtis dėl Vokietijos susivienijimo, o po daugiau nei dviejų dešimtmečių, būdamas finansų ministru, tapo viena svarbiausių figūrų, dėjusių daug pastangų griežtai taupyti, kad Europa išbristų iš skolų krizės.

Vokietijos naujienų agentūrai dpa trečiadienį jo šeima pranešė, kad W. Schaeuble mirė savo namuose antradienio vakarą.

2009 metų spalį W. Schaeuble tapo finansų ministru kanclerės Angelos Merkel vyriausybėje, prieš pat prasidedant žemyną apėmusiai krizei, prasidėjusiai nuo Graikijos biudžeto deficito didėjimo ir grasinusiai destabilizuoti pasaulio finansų tvarką.

Ilgą laiką palaikęs didesnę Europos vienybę, jis padėjo vadovauti daugelį metų trukusioms pastangoms, kuriomis siekta glaudesnės integracijos ir griežtesnio taisyklių rinkinio. Tačiau Vokietija sulaukė kritikos dėl griežto taupymo ir numanomo dosnumo trūkumo.

Aštuonerius metus ėjęs finansų ministro pareigas, W. Schaeuble įtvirtino savo, kaip aukščiausio rango valstybės veikėjo, statusą ir tapo Vokietijos parlamento pirmininku – tai buvo paskutinis jo etapas ilgoje politinėje karjeroje, per kurią jam teko įveikti sunkias nesėkmes.

Kancleris Olafas Scholzas (Olafas Šolcas) sakė, kad W. Schaeuble „daugiau nei pusę amžiaus formavo mūsų šalį“.

„Vokietija neteko aštraus mąstytojo, aistringo politiko ir kovingo demokrato“, – rašė O. Scholzas socialiniame tinkle „X“.

„Vargu ar yra kitas politikas, kuris taip stipriai prisidėjo prie pastarojo meto Vokietijos istorijos ir mūsų demokratinės kultūros formavimo, kaip Wolfgangas Schaeuble“, – savo ruožtu pažymėjo užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock (Analena Bėrbock), girdama jo „išskirtinius nuopelnus Vokietijos ir Europos suvienijimui“.

„Vokietijos vienybės architektas“

W. Schaeuble gimė 1942 metų rugsėjo 18 dieną Freiburge. Gimtojoje pietvakarių Badeno-Viurtembergo žemėje jis dirbo mokesčių pareigūnu, o politinę karjerą pradėjo 1972 metais, kai buvo išrinktas į Vakarų Vokietijos parlamentą.

Į tuometinės Vakarų Vokietijos ministrų kabinetą jis atėjo 1984-aisiais, penkerius metus dirbo kanclerio Helmuto Kohlio (Helmuto Kolio) administracijos vadovu, o paskui tapo vidaus reikalų ministru.

Vokietija neteko aštraus mąstytojo, aistringo politiko ir kovingo demokrato.

Dirbdamas šiame poste, W. Schaeuble buvo vienas iš svarbiausių Vakarų Vokietijos derybininkų, kai po Berlyno sienos griūties 1989 metų lapkričio 9 dieną  šalis siekė susivienijimo su komunistine Rytų Vokietija.

Jis padėjo parengti sutartį, kuria 1990 metų spalio 3 dieną buvo sukurtas teisinis suvienijimo pagrindas.

W. Schaeuble buvo prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio po to, kai buvo paralyžiuotas nuo juosmens žemyn, kai 1990 metais, iškart po šalies susivienijimo, per rinkimų mitingą jį pašovė psichikos sveikatos sutrikimų turėjęs vyras.

Jau po kelių savaičių jis grįžo į darbą, o kitais metais prisidėjo prie to, kad Vokietijos parlamentas perkėlė suvienytos valstybės sostinę iš Bonos į Berlyną.

„Sprendimas dėl Berlyno – tai sprendimas įveikti Europos susiskaldymą“, – sakė jis prieš tai, kai įstatymų leidėjai nedidele balsų persvara pritarė šiam žingsniui.

1991–2000 metais W. Scheauble vadovavo H. Kohlio konservatyviosios Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) frakcijai parlamente. Galiausiai jis tapo CDU vadovu po to, kai H. Kohlio 16 metų trukusi kanclerio kadencija baigėsi pralaimėjimu rinkimuose 1998 metais.

Tačiau 2000 metų vasarį, įsivėlus į partijos finansavimo skandalą, susijusį su H. Kohliu, jį pakeitė A. Merkel.

Vėliau W. Schaeuble buvo įvardijamas kaip kandidatas į iš esmės simbolines Vokietijos prezidento pareigas, tačiau jo kandidatūra buvo atmesta, nes A. Merkel pasirinko buvusį Tarptautinio valiutos fondo vadovą Horstą Koehlerį (Horstą Kėlerį).

2005 metais A. Merkel tapus kanclere, jis grįžo į ministrų kabinetą ir vėl ėjo vidaus reikalų ministro pareigas. Po ketverių metų jis netikėtai, bet turėdamas daugelio pagarbą, buvo pasirinktas finansų ministru.

2012 metais per jo 70-ąjį gimtadienį A. Merkel apibūdino W. Schaeuble kaip „Vokietijos vienybės architektą, vyriausybės perkėlimo architektą ir šiuo metu stabilios euro zonos architektą“.

A. Merkel teigė, kad šis ministras veteranas „įkūnija ilgalaikę respublikos atmintį (...), be jūsų mūsų šalis atrodytų kitaip“.

W. Schaeuble pergyveno jo žmona Ingeborg ir keturios atžalos.