Naujas skyrius
Kai neseniai saulėtą vakarą rinkiminiame mitinge Vokietijos vicekancleris, Žaliųjų partijos atstovas Robertas Habeckas žengė į sceną, nedidelė demonstrantų grupelė švilpė ir skandavo: „Karo kurstytojas!“ Šiauriniame Kylio mieste šį kaltinimą metė kelios dešimtys protestuotojų, simpatizuojančių kraštutiniams dešiniesiems ir rusiškai propagandai.
Nors tokį požiūrį demonstruoja nereikšminga grupė, tai vis tiek atspindi esminį poslinkį: Rusijos karas Ukrainoje paskatino Vokietijos žaliuosius žengti dar vieną didelį žingsnį nuo savo pacifistinių šaknų ir tapti aršiausiais O.Scholzo koalicinės vyriausybės nariais.
R.Habeckas, ekonomikos ir klimato ministras, ir užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock – abu jie yra ministrų kabineto lyderiai ir Žaliųjų partijos atstovai – padėjo panaikinti ilgalaikę tiek Vokietijos, tiek jų pačių partijos politiką ir išsiųsti gynybinių ginklų į Ukrainą.
Nuo to laiko jie žengė dar toliau – viešai ir privačiai spaudė socialdemokratą O.Scholzą į pagalbą Kyjivui siųsti ir sunkiųjų ginklų.
Šis posūkis – naujausias skyrius per gana trumpą partijos istoriją, kuri išaugo iš aplinkosaugos, pacifistinių ir antibranduolinių judėjimų aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje, o dabar veikia nacionalinėje vyriausybėje.
„Šioje situacijoje, kai žmonės gina savo gyvybes, savo demokratiją ir laisvę, Vokietija ir žalieji turi būti pasirengę susidoroti su realybe – ir ši tikrovė yra tikrovė, kuri turi atmesti agresorių“, – sakė R.Habeckas turgaus aikštė Kylyje.
„Ukrainos žmonės taip pat miršta už laisvę ir demokratiją, kad jų nevaldytų ginkluota jėga“, – pridūrė jis ir sulaukė kitų mitingo dalyvių plojimų.
Reitingų aukštumose
Žaliųjų pozicija stulbina visą Vokietiją. R.Habeckas, kuris taip pat yra priešakyje siekiant atpratinti Vokietiją nuo jos priklausomybės nuo Rusijos energetikos, pagal prieš kelias savaites atliktą kompanijos „Insa“ apklausą tapo populiariausiu šalies politiku. A.Baerbock tame pačiame reitinge užėmė antrąją vietą, aplenkdama O.Scholzą, kuris ne taip seniai buvo šio sąrašo viršūnėje.
Žaliųjų, kaip partijos, populiarumas taip pat auga. Remiantis leidinio „Politico“ apklausa, parama partjai išaugo nuo 16 proc. prieš karą iki 18 proc. dabar. Naujausioje bendrovės „Forsa“ apklausoje žalieji pasiekė net 20 proc.
Nors O.Scholzas peržiūrėjo gynybinių ginklų tiekimą ir įsakė žymiai padidinti Vokietijos karines išlaidas, jis priešinosi, kad vokiečių sunkioji ginkluotė, pavyzdžiui, tankai ir artilerija, būtų siunčiama į Ukrainą.
O.Scholzo centro kairieji socialdemokratai (SPD) įrodinėjo, kad toks žingsnis gali būti pavojingas eskalavimas ir kad Ukrainos pajėgoms geriau sekasi su sovietų sukurta įranga, kurią jie gerai supranta, be to, Vokietija esą ir taip neturi atsarginių tankų.
Viršūnėje: R.Habeckas, kuris taip pat yra priešakyje siekiant atpratinti Vokietiją nuo jos priklausomybės nuo Rusijos energetikos, pagal prieš kelias savaites atliktą Insos apklausą tapo populiariausiu šalies politiku. / E. Contini / „Imago“ nuotr.
Tačiau Ukrainos vyriausybė „neperka“ šių argumentų – kaip ir daugybė žaliųjų. Praėjusią savaitę suduodama smūgį O.Scholzui, A.Baerbock pareiškė, kad kiekvieną dieną matomas baisus siaubas reiškia, jog Vokietija dabar turi kuo greičiau aprūpinti Kyjivą sunkiąja ginkluote.
„Dabar ne laikas pasiteisinimams; atėjo laikas kūrybiškumui ir pragmatiškumui“, – sakė ji.
Tiesa, Vokietijos visuomenė šiuo klausimu susiskaldžiusi, tačiau neseniai atlikta apklausa parodė, kad nedidelė dauguma palaiko sunkiųjų ginklų siuntimą į Ukrainą.
Kad kritika neigiamai veikia O.Scholzą, tapo aišku praėjusią savaitę, kai jis, atrodo, pratrūko: duodamas interviu vokiečių savaitraščiui „Der Spiegel“ kancleris pareiškė, kad oponentai iškreiptai ir šmeižikiškai vaizduoja SPD politiką Maskvos atžvilgiu nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
„Tai mane erzina“, – pareiškė O.Scholzas ir pridūrė, kad jo partija susieta su Vakarų ir transatlantiniu aljansu.
Jugoslavijos atvejis
Žaliųjų pasirinkimas griebtis karinės galios, siekiant pasipriešinti Rusijai Ukrainoje, žymi dar vieną skyrių jų dešimtmečius trukusios istorijos kelionėje, kurios vienas iš pamatinių polių buvo būtent pacifizmas.
Ankstesnis toks blykstelėjimas įvyko 1999 m., kai žalieji sutiko paremti NATO bombardavimą Jugoslavijoje, kad būtų nutrauktos serbų represijos prieš etninius albanus Kosove, bet tik po įnirtingų ir aršių diskusijų partijoje.
Partijos suvažiavime vienas prieš karą nusiteikęs protestuotojas netgi sviedė raudonų dažų bombą į tuometį Žaliųjų partijos narį, užsienio reikalų ministrą Joschką Fischerį, kuris galiausiai įkalbėjo partiją palaikyti buvusio kanclerio Gerhardo Schröderio socialdemokratų vyriausybės poziciją.
Dabartinė žaliųjų pozicija Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu reiškia tolesnę evoliuciją – šį kartą jie griežtų karinių priemonių reikalauja iš savo SPD kanclerio. Ir vargu ar yra kokių nors vidinių nesutarimų partijoje, kuri ilgą laiką buvo padalyta į dvi galingas stovyklas – realistų ir griežtos linijos vadinamųjų fundamentalistų.
Dabar Antonas Hofreiteris, paprastai laikomas fundamentalistų lyderiu, tapo bene ryškiausiu partijos šaukliu, siekiančiu, kad Ukraina būtų greitai aprūpinama sunkiąja ginkluote.
„Man, kaip žaliajam, tai tikrai nelengva, bet, atsižvelgiant į žiaurią Vladimiro Putino veiksmų tikrovę, mes neturime kito pasirinkimo“, – „Politico“ sakė Bundestago Europos reikalų komiteto pirmininkas A.Hofreiteris.
„Tageszeitung“ komentavo, kad A.Hofreiteris šiais laikais skamba labiau kaip ginklų kompanijos atstovas, o ne kaip žaliųjų įstatymų leidėjas.
O.Scholzui praėjusią savaitę vėl vengiant sutikti tiekti sunkiųjų ginklų Ukrainai, A.Hofreiteris pareiškė, kad, nesiėmus veiksmų, padidėja pavojus, kad karas užsitęs, ir esą galimas scenarijus, kad bus įsiveržta į kitas šalis, taip de facto patenkant į trečiojo pasaulinio karo zoną.
Dar ne taip seniai žaliųjų politikai kalbėjo priešingai – kad vokiečių ginklų siuntimas į konflikto zoną iš tikrųjų padidintų trečiojo pasaulinio karo riziką.
To nepamiršo ir žaliesiems palankus kairiųjų pažiūrų dienraštis „Tageszeitung“, kuris komentavo, kad A.Hofreiteris šiais laikais skamba labiau kaip ginklų kompanijos atstovas, o ne kaip Žaliųjų partijos įstatymų leidėjas.
Programos pokyčiai
Pažvelgus į pirmąją nuo 1980 m. žaliųjų rinkimų programą, matyti, kaip toli jie nuėjo: tada partija reikalavo išardyti Vokietijos armiją Bundesverą ir nedelsiant pradėti likviduoti karinius blokus, tokius kaip NATO ir tuo metu sovietų valdytą atitikmenį – Varšuvos paktą. Žalieji įsitraukė į didelį pacifistinį judėjimą Vokietijoje – kitais metais šimtai tūkstančių vokiečių dalyvavo demonstracijose prieš sprendimą atnaujinti NATO branduolinį arsenalą.
Nors partija jau seniai atsisakė tokių radikalių reikalavimų, jos praėjusių metų rinkimų programa vis dar ragino nesiųsti vokiečių ginklų į karo zonas ir skatino naujas pastangas nusiginkluoti. Ši politika buvo įtraukta ir į vyriausybės koalicijos susitarimą, todėl ir prieštarauta ginklų tiekimui Ukrainai ir Berlyno sprendimui greitai atnaujinti savo kariuomenę specialiu 100 mlrd. eurų fondu.
Dabar kai kurie žalieji siekia platesnio Vokietijos ginklų eksporto atnaujinimo. Svenas Giegoldas, buvęs europarlamentaras, dabar einantis aukščiausio R.Habecko ministerijos pareigūno pareigas, nori suteikti daugiau karinės pagalbos šalims, kurios atitinka demokratijos standartus, net jei jos yra įtrauktos į konfliktą.
Tačiau tam tikra prasme žalieji dėl karo Ukrainoje turėjo paaukoti mažiau nei kitos valdančios Vokietijos partijos.
Jie daugelį metų įspėdavo apie pavojingus Maskvos ketinimus ir problemišką Vokietijos priklausomybę nuo energijos importo iš Rusijos. O.Scholzo SPD vis dar sunkiai susitaiko su savo ilgai puoselėtos glaudžių ryšių su Rusija politikos nesėkme. Centro dešinioji Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), dabar esanti opozicijoje, taip pat turi atsakyti į nepatogius klausimus, kaip ji galėjo leisti Vokietijai tapti tokiai priklausomai nuo Maskvos per šešiolika buvusios kanclerės Angelos Merkel valdymo metų.
Marieluise Beck, Žaliųjų partijos įkūrėja ir buvusi įstatymų leidėja, teigė, kad partija galėjo greičiau reaguoti į Rusijos prezidento sukeltus karo iššūkius ir padaryti reikiamas išvadas.
„Žinoma, pacifistinės srovės formavo žaliuosius, bet mes taip pat visada buvome partija, kuri propaguoja ir gina žmogaus teises, teisinę valstybę ir demokratiją, – sakė M.Beck. – Mes anksti užmezgėme ryšius su žmogaus teisių organizacijomis Rytų Europoje ir Rusijoje, todėl geriau žinojome, kas ten verda. Mūsų turėtas Rusijos įvaizdis niekada nebuvo toks pašlovintas kaip socialdemokratų.“
Kaselio universiteto politikos mokslų profesorius Wolfgangas Schroederis pažymėjo, kad žalieji taip smarkiai veržiasi imtis veiksmų prieš Rusiją, kad „jie beveik atsiprašo, jei tam tikri federalinės vyriausybės sprendimai, tokie kaip laipsniškas dujų importo atsisakymas, užtrunka šiek tiek ilgiau“.
Vokietijos dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ komentavo, kad R.Habeckas kovą Vokietijos televizijoje esą buvo arti ašarų, sakydamas, kad šalis negali iš karto nutraukti dujų importo dėl ankstesnės vyriausybės sprendimų.
W.Schroederis taip pat pažymėjo, kad vienas pagrindinių žaliųjų tikslų – greitas perėjimas prie atsinaujinančios energijos – dabar sulaukė rekordinio politinio ir visuomenės palaikymo, nes reikia atsieti šalį nuo Rusijos naftos ir dujų.
Daug kalbų, mažas poveikis?
Tačiau ne viskas partijai klostosi taip sklandžiai. Nepaisant griežtų sunkiosios ginkluotės reikalavimų, žalieji kol kas nesugebėjo iš esmės pakeisti Olafo Scholzo kurso, todėl gali susidaryti įspūdis, kad jie daug kalba, bet turi mažai įtakos faktiniams sprendimams.
Be to, neseniai žaliųjų šeimos reikalų ministrė Anne Spiegel buvo priversta atsistatydinti, paaiškėjus, kad ji melavo apie atostogas, kurių išėjo būdama aplinkos ministrė savo valdytoje žemėje, o regionas tuo metu kovojo su didelių potvynių padariniais.
Mes anksti užmezgėme ryšius su žmogaus teisių organizacijomis Rytų Europoje ir Rusijoje, todėl geriau žinojome, kas ten verda. Mūsų turėtas Rusijos įvaizdis niekada nebuvo toks pašlovintas kaip socialdemokratų.
A.Spiegel, pirmoji iš O.Scholzo kabineto, atsistatydino po stipraus vidinio spaudimo iš jos partijos, kuri norėjo padėti tašką skandalui prieš dvejus svarbius žemių rinkimus gegužės 8 d. Šlėzvige-Holšteine (dėl jų Robertas Habeckas agitavo Kylyje) ir gegužės 15 d. Šiaurės Reine-Vestfalijoje, daugiausia gyventojų turinčioje Vokietijos žemėje.
Šie rinkimai taps išbandymu, ar Žaliųjų partijos pozicija Rusijos atžvilgiu virsta didesne parama partijai balsadėžėse.
Žaliesiems kartais sunkiai sekdavosi gerus apklausų reitingus paversti rinkimų rezultatais. Praėjusiais metais partija pirmavo apklausose prieš visuotinius Vokietijos rinkimus, o A.Baerbock buvo Žaliųjų partijos kandidatė į kanclerius, bet galiausiai užėmė trečią vietą.
„Žinoma, R.Habecko ir A.Baerbock populiarumas federaliniu lygmeniu turi tam tikrą traukos efektą, – sakė W.Schroederis. – Tačiau tai nėra savaime suprantama, kad tai garantuos gerą pasirodymą rinkimuose.“
Perskaitė sąrašą
Tiesa, prieš kelias dienas, reaguodama į kritiką dėl Vokietijos paramos Ukrainai, A.Baerbock pateikė Bundestagui išsamią informaciją apie iki šiol Kyjivui perduotus ginklus. Ji per posėdį perskaitė sąrašą ginkluotės, kuri iš Vokietijos pasiekė Ukrainą, ir gynė planus tiekti tankus.
„Ginklų tiekimas, įskaitant sunkiąją ginkluotę, pavyzdžiui, tankus, yra teisingas žingsnis, – sakė A.Baerbock. – Priešingu atveju turėtume pasakyti Ukrainai: „Kovokite vieni“, – teigė politikė.
Anot ministrės, Vokietija Ukrainai jau pristatė tūkstančius prieštankinių ginklų, „Stinger“ tipo oro gynybos raketų, zenitinių raketų „Strela“, milijonus šaudmenų, kulkosvaidžių, prieštankinių kryptinių minų, šešiaženklį skaičių rankinių granatų ir sprogstamųjų užtaisų.
Be to, vyriausybė pasirūpino, kad ginkluotę tiektų ginklų pramonė, nes jos pačios atsargos išsemtos. Buvo tiekiama prieštankinių minų ir, pirmiausia, artilerijos šaudmenų.
A.Baerbock atmetė kaltinimą, kad Vokietija, tiekdama ginklus, gali tapti karo šalimi. „Tai nėra įsitraukimas į karą, mes remiame Ukrainos teisę gintis“, – pabrėžė ji. – Ši teisė įtvirtinta Jungtinių Tautų Chartijoje.“
Vokiečiai dar kartą išreiškė savo nusivylimą
Dauguma vokiečių nepatenkinti, kaip kancleris O.Scholzas elgiasi karo Ukrainoje akivaizdoje. Tai patvirtino naujausia visuomenės apklausa.
DPA užsakymu atliktas „YouGov“ instituto tyrimas rodo, kad 45 proc. apklaustųjų yra labiau nepatenkinti kanclerio veikla, 37 proc. nurodė esą labai patenkinti O.Scholzo veiksmais dėl tarptautinio konflikto, o 18 proc. negalėjo arba nenorėjo jų įvertinti.
Kitoks vaizdas susidaro tarp žmonių, kurie simpatizuoja O.Scholzo socialdemokratams: 59 proc. patenkinti kancleriu, 34 proc. – nepatenkinti.
Visuomenė nelaiko kanclerio stipriu lyderiu, nes tik 25 proc. apklaustųjų patvirtino, kad jis turi lyderio įgūdžių reaguojant į Rusijos puolimą Ukrainoje. Be to, 51 proc. sutiko su teiginiu, kad „kaip lyderis, jis veikia gana silpnai“ (24 proc. neturi nuomonės).
Dar prasčiau įvertinti kanclerio bendravimo įgūdžiai: 56 proc. nurodė, kad jis deramai nepaaiškina savo politikos, 22 proc. su tuo nesutinka, o 22 proc. nežino atsakymo.
Panašiai O.Scholzo lyderystę ir komunikavimą įvertino trijų valdančiosios koalicijos partijų rinkėjai. Bendra SPD, žaliųjų ir liberalų (laisvųjų demokratų) koalicija vertinama dar prasčiau nei kancleris. 50 proc. apklaustųjų labiau arba labai nepatenkinti jos veiksmais, susijusiais su karu Ukrainoje, 30 proc. labiau arba labai patenkinti, o 20 proc. nežino arba nepateikė atsakymo.
Duomenys grindžiami internetine „YouGov Deutschland“ apklausa, kurioje balandžio 25–27 d. dalyvavo 2 040 žmonių.