Islamo tyrinėtojas priminė, kad Irane dideli protestai vyko dar 2009-aisiais, kai antrajai kadencijai buvo perrinktas tuometinis prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas (Mahmudas Ahmadinedžadas) – tuomet buvo susidorota su politine opozicija, prezidento oponentai buvo įkalinti.

„Tai primena Arabų pavasarį – dabar jau galima kalbėti apie Persų ar Irano pavasarį. Sunku pasakyti, ar tai yra taip pat spontaniška, kaip tai buvo Tunise, Arabų pavasario pradžioje, kita vertus, turime prisiminti, kad Irane tokio tipo protestai, nors jie nėra dažni, nėra ir pirmieji“, – BNS antradienį sakė E. Račius.

„Dabar, atrodytų, nebėra tokios organizuotos politinės opozicijos, atpažįstamų vedlių, lyginant su Lietuva – nėra nei Sąjūdžio, nei Vytauto Landsbergio. Kai nėra tokios organizacijos, sunku prognozuoti, kaip gali nutikti. Teoriškai galėtų iškilti spontaniški lyderiai, kurie galėtų vesti mases toliau, jei su tais lyderiais nebūtų spėta susidoroti. Dabar, kol kas, panašu, kad tai nėra tokio plataus masto protestai, kurie keltų grėsmę režimo išlikimui“, – teigė jis.

Keliolikos protestuotojų ir vieną policininko gyvybę nusinešusios demonstracijos sausio pirmosiomis dienomis tęsiasi nepaisant prezidento Hassano Rouhani (Hasano Rouhanio) perspėjimo, kad tauta susidoros su „maištininkais ir įstatymų pažeidėjais“. Dėl šalį krečiančių neramumų šalies valdžia kaltina socialinius tinklus, visų pirma, žinutes iš Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos, Saudo Arabijos.

E. Račius sako, kad derėtų išskirti dvi grupes protestuotojų – ideologiškai prieš režimą nusiteikusią dalį inteligentijos, studentus, kurie sudaro mažumą nuosaikesnių protestuotojų, bei į gatves einančias mases iraniečių, nusivylusių ekonomikos stagnacija bei nevengiančių tiesioginio fizinio susidūrimo su teisėsauga. Jis pažymi, kad nemaža grupė Irano gyventojų vis dar tiki revoliucijos idealais, bei tuo, jog „Iranui nesiseka tik todėl, kad visas pasaulis jam kenkia“. Anot jo, dalis prieš savaitę prasidėjusių protestų yra susiję su būtent su eiliniams iraniečiams nepasiteisinusiais lūkesčiais, kurie buvo sukelti po Irano ir Vakarų bendruomenės susitarimo dėl Irano branduolinės programos.

„Todėl dalis jų protestuoja galbūt ne tiek prieš režimą, kaip tokį, bet išreikšdami nusivylimą, kad tie lūkesčiai ar net pažadai iš prezidento ir kitų lūpų nebuvo įgyvendinti. Panašu, kad tų, kurie yra ideologiškai priešiški režimui ir norėtų pakeisti ne tik prezidentą ar aukščiausią dvasinį lyderį, bet apskritai visą politinę sistemą, jie yra kol kas mažumoje. Jei su jais bus susidorojama taip, kaip buvo mažiau nei prieš dešimtmetį vykstant Arabų pavasariui, aukų bus neišvengiama. Bet kad tai taptų nauja revoliucija, nauja gadynė ar jos pradžia, bent jau kol kas nepanašu“, – sakė E. Račius.

Jis neatmeta, kad smurto protrūkių tiek iš protestuotojų, tiek iš režimo ir teisėsaugos pusės, artimiausiu metu gali padaugėti bei ragina planuojančius vykti į Iraną sekti situaciją. Anot jo, net jei Irano valdžia imsis malšinti protestus jėga, tiesioginės grėsmės turistams neturėtų kilti, tačiau „atsirastų krūva nepatogumų“ dėl uždaromų oro uostų, papildomų patikrų.

„Būčiau linkęs manyti, jei mes kalbame apie rudenį, viskas, kas dabar vyksta, gali būti ir primiršta, bet tos prognozės gali greitai pakisti dėl vienos ar kitos pusės labai neapdairaus žingsnio, kuris gali išprovokuoti reakciją ar net virtinę reakcijų“, – teigė jis.