Smūgių aukos
Šalia subombarduoto pastato, ilgoje eilėje prie maistą išvežiojančio sunkvežimio, klegėjo susispietusios moterys. „The New York Times“ reporteris Jeffrey Gettlemenas įdėmiai klausėsi, apie ką jos kalbėjosi. Pagrindinė pokalbių tema – stiklas.
Būtent jo trūkumas šiuo metu yra didelė problema Ukrainoje. Kai tiek daug langų buvo išdaužyti per sprogimus, stiklas visoje šalyje tapo prabangos preke – jo tiesiog nebėra.
Apšaudydama miestus ir miestelius Rusijos artilerija negaili nieko: nei daugiaaukščių pastatų, nei mokyklų, nei nedidelių privačių namelių. Prieš kelias savaites galingos Rusijos raketos, sprogusios per 250 m nuo Zaporižios atominės elektrinės, smūgio banga išdaužė daugiau nei 100 elektrinės langų. Nuo vasario pabaigos taip atsitiko ir vis dar atsitinka daugybei namų, atsidūrusių ties fronto linija: net jei sienos ir stogas išvengia tiesioginio smūgio, langai subyra į šipulius.
Ukraina vienu metu išgyvena daugybę krizių, tačiau viena iš tų, kurias būtina išspręsti kuo greičiau, – žiemai paruošti apgadintus namus, įstiklinti langus.
Gyvenant toli nuo karo zonos sunku įvertinti stiklo naudą. Jis saugo nuo šalčio, paukščių, vabzdžių ir dulkių, praleidžia šviesą. Dabar stiklas gyvybiškai svarbus šimtams tūkstančių ukrainiečių.
Stiklo alternatyvos, kurių šiandien griebiasi ukrainiečiai, – tik laikinas sprendimas. Fanera gali uždengti skylę sienoje, tačiau nepraleidžia šviesos – namai nuolat tamsoje, kuri nesibaigiantį stresą keliančio karo fone gali slegia dar labiau.
Staltiesės ar polietileno plėvelė, kurias vietoje stiklo taip pat naudoja daug ukrainiečių, praleidžia šviesą, tačiau neapsaugo nuo šalčio, tad, dar nė neprasidėjus žiemai, žmonės priversti miegoti po trimis antklodėmis.
Įsisenėjusi problema
Problemų dėl stiklo Ukraina turėjo dar prieš Rusijos invaziją šių metų vasarį. Viena didžiausių šalies stiklo gamyklų buvo Donbaso regione, tačiau po 2014 m. kilusios pirmosios Rusijos agresijos bangos ji buvo subombarduota ir uždaryta. Didžiąją dalį stiklo Ukrainai teko importuoti.
Fanera gali uždengti skylę sienoje, tačiau nepraleidžia šviesos – namai nuolat tamsoje, kuri nesibaigiantį stresą keliančio karo fone slegia dar labiau.
Prasidėjus naujai agresijos fazei nutrūko ryšiai su stiklo gamintojais iš Rusijos ir Baltarusijos, tad dabar didžioji dalis importuojamo stiklo – iš brangesnių Europos rinkų.
Yra ir daugiau problemų. Norint pagaminti stiklą, reikia ištirpdyti smėlį, o tam reikia sunaudoti daug energijos. Sparčiai kylant pasaulinėms energijos kainoms, stiklo kainos taip pat smarkiai išaugo.
Sudėjus visa tai – didesnes gamybos sąnaudas, išaugusią paklausą, Ukrainos logistikos košmarus, kai, pvz., negalima naudotis Rusijos blokuojamų jūrų uostais, – net paprasto stiklo kaina šiandien dvigubai, trigubai ar net keturis kartus didesnė, nei buvo iki karo.
Todėl daugelis žmonių negali susitvarkyti savo būstų langų net kai į namus pradeda pūsti šaltas vėjas. Ir kiekvieną karo dieną dūžta vis daugiau langų, stiklo poreikis auga vis labiau.
Šiandien Ukrainoje sugriauta apie 140 tūkst. gyvenamųjų pastatų, sugadinta dešimtys milijonų kvadratinių metrų gyvenamojo ploto. Jungtinių Tautų skaičiavimu, milijonai ukrainiečių gyvena namuose, negalinčiuose apsaugoti nuo atšiaurios žiemos.
Visi skuba
Karo metu langai visada tampa pirmuoju taikiniu ir dar vienu mirtinu ginklu. Jei bomba yra gana galinga, smūgio banga išdaužo net ir atokiau sprogimo epicentro esančių pastatų langus ir tai sukelia mirtį nešančių skeveldrų pūgą.
„Nepatikėsite, kokie maži gabalėliai“, – sėdėdama prie išdaužto lango savo svetainėje Černihive žurnalistui pasakojo Natalija Medvedok. Per kovą vykusią ataką ji buvo slėptuvėje. Grįžusi namo apstulbo išvydusi grindis: jos buvo padengtos žirnio dydžio itin aštraus stiklo gabalėliais.
Per rusų atakas nukentėjusio pietuose esančio Mykolajivo meras Vitalijus Kimas skaičiuoja: mieste reikia sutvarkyti 50 tūkst. kv. m langų – tai beveik dešimt įstiklintų futbolo aikščių. „Ir mano paties namo langai išdaužyti“, – sako jis.
Dar birželį nedideliam Varšuvoje įsikūrusiam ne pelno fondui vadovaujanti Zosia Jaworowska teiravosi humanitarinių grupių Ukrainoje, ko joms trūksta. „Visi vieningai sakė: mums reikia langų, – tikina moteris. – Tai buvo pati brangiausia ir mažiausiai prieinama statybinė medžiaga.“.
Z.Jaworowska ėmėsi veiksmų ir surinko tūkstančius dolerių, kad iš Lenkijos į Ukrainą būtų nugabenta langų.
Žiemiški orai Ukrainoje prasideda nuo spalio vidurio iki kovo vidurio, o temperatūra gali nukristi ir iki –20 °C.
Černihive dirbanti privati Prancūzijos pagalbos organizacija ACTED padeda N.Medvedok ir daugeliui kitų apmokėti langų remontą – tai dalis plano, kuriuo norima padėti ukrainiečiams pasiruošti žiemai. „Visi skuba daryti tai, ką galime“, – teigia Frances Oppermann, ACTED programos direktoriaus pavaduotoja. Langai – platesnės žiemojimo strategijos, kurią nustato pagalbos agentūros, dalis. Ji apima dešimčių milijonų eurų vertės antklodžių, paltų, vilnonių kepurių ir tradicinių veltinių batų pirkimą.
„Paprastas 100 dolerių vertės langas gali neleisti visai šeimai sušalti šią žiemą“, – sako Michaelas Capponi, pagalbos grupės „Global Empowerment Mission“, kuri sumontavo tūkstančius langų Ukrainoje, įkūrėjas.
Prioritetinė problema
Šiandien pažvelgus į Černihivą, kuriame gyvena apie 200 tūkst. žmonių, pirmas įspūdis gali būti apgaulingas. Aplink didžiulę miesto aikštę stūkso gražūs seni pastatai, parkuose su idealiai nukirptais krūmais bėgioja žmonės. Atrodo, lyg nieko čia ir nenutikę. Bet paslėpti lentomis užkaltų langų arba jų kiaurymių neįmanoma.
Kovą miestą talžė Rusijos raketos, tačiau nuo to laiko miestas itin daug kovų nematė. „Turiu didesnių problemų, – sako meras Vladyslavas Atrošenka. – Negali būti vaikų, šalančių savo namuose.“ Jo prioritetas – ypatingos svarbos infrastruktūros remontas, kuris užtikrintų, kad, atėjus žiemai, mieste galima būtų tiekti šilumą.
Į pensiją išėjęs architektas Oleksandras Žila apėjo savo susprogdintą devynių aukštų pastatą Černihive ir suskaičiavo 496 išdaužtus langus. Ir tai tik viename pastate. Vyras nerimauja: jei iki žiemos langai nebus sutvarkyti, daugiabutyje gali apledėti ir sprogti vamzdžiai, o tada gyventi būsią tikrai sudėtinga.
Vis dėlto aštuntą karo mėnesį išgyvenantiems ukrainiečiams yra kai kas baisiau už šaltį.
Viktorijos Markovos namus Černihive sugriovė artilerijos sviedinys. Neseniai jos pačios kieme buvo pastatyta nedidelė pastogė, skirta jai, vyrui ir paaugliui sūnui. Jos sienos – iš plastiko lakštų, iš kurių gaminami biotualetai.
Viduje tamsu, tvanku ir dvokia plastiku. Namelyje nėra tikrų langų. V.Markova sutinka: užuovėja nejauki. „Tačiau kiekvieno mintyse yra tik vienas dalykas. Pergalė. Mes visi laukiame pergalės“, – sako moteris.
