Daug ir greitai

Įvairių autorių knygose apie piratų aukso amžių Filipas Roše (Philip Roche) pristatomas, kaip suktas ir žiaurus piratas. Jei ne jo troškimas greitai ir lengvai praturtėti, padorioje airių šeimoje augusio Filipo gyvenimas galėjo susiklostyti visai kitaip. Pasiturinčiai gyvenęs tėvas pasirūpino, kad sūnus išmoktų ne tik skaityti ir rašyti, bet ir šio to daugiau. Kokius mokslus jis baigė tiksliai nežinoma, tačiau, matyt, jie buvo susiję su jūreivyste.

Dar ankstyvoje jaunystėje Filipas pradėjo plaukioti vietos laivais aplink gimtąją Airijos salą. Vėliau kelis kartus dalyvavo žygiuose į Barbadosą. Sumanus ir darbštus jaunuolis palyginti greitai tapo pirmuoju kapitono padėjėju prekybos laivuose.

Plaukiodamas tarp Airijos ir Prancūzijos, jis sėkmingai sudarinėjo prekybinius sandorius. Jie jam galėjo užtikrinti pasiturintį gyvenimą. Tačiau tai F.Roše netenkino. Pasiryžęs tapti labai turtingu, jis suprato, kad sąžiningu būdu šio tikslo greitai nepasieksi. Tada jo galvoje subrendo suktas planas: didele sumai apdrausti laivus ir paskui juos skandinti.

Žiaurus susidorojimas

Sumanymui įgyvendinti F.Roše reikėjo tinkamo bendrininko. Netrukus jis susipažino su žveju Nilu iš Korko. Tai buvo beraštis barbaras, kuriam nieko nereiškė be jokio sąžinės graužimo atlikinėti juodžiausius darbelius. Jis F.Roše rekomendavo Pirsą Kuleną, kuris esąs tikras specialistas, kaip nekeliant įtarimų paskandinti laivą. Šis pasikvietė dar savo brolį Vaisą.

Ši niekšų trijulė, vadovaujama F.Roše, planavo užgrobti kokį nors laivą, paskui jį užregistruoti statytinio vardu ir apdrausti Londone ar Amsterdame. O toliau viskas paprasta: nuskandini laivą – gauni draudimą.

Viename iš Airijos uostų F.Roše ir jo kompanionai pasisamdė eiliniais jūreiviais prancūzų laive, kuris priklausė kapitonui Peteriui Tartu. Šis laivas labai tik jų tikslams įgyvendinti. Jis buvo nedidelis, valdyti jį galėjo ir maža įgula. 1721 m. lapkrityje laivas išplaukė į Nantą. Laivo savininkas, įsitikinęs, kad F.Roše yra patyręs jūrininkas, reiso metu patikėdavo jam laivo valdymą.

Lapkričio 15-osios naktį plėšikai, pasinaudoję patogia proga, kai kapitonas ir padėjėjas po budėjimo ramiai miegojo kajutėse, nutarė užgrobti laivą. Tuo metu denyje buvusius tris prancūzų jūreivius ir jungą F.Roše pasiuntė į stiebą rifuoti burių. Iš stiebo nusileidusiems jūreiviams užpuolikai suknežino galvas ir išmetė juos už borto. Iš kajučių į denį pakilę P.Tartu ir jo padėjėjas buvo iš karto užpulti ir surišti. Veltui jie maldavo plėšikų pasigailėjimo. Neleidus net pasimelsti prieš mirtį, abu vyrai buvo nudurti ir išmesti į jūrą.

Dar viena auka

Baigę žudynes ir nusiplovę kruvinas rankas, plėšikai nusileido į kapitono kajutę. Ten radę romo statinę sėdo puotauti. Begerdami jie savo kapitonu išrinko F.Roše ir tarėsi ką toliau daryti. Planavo užgrobti didesnį laivą ir su juo patraukti į Vest Indiją, kur galėtų apiplėšinėti ispanų laivus, gabenančius į Europą auksą ir kitokius vertingus krovinius. Bet pirmiausia reikėjo suklastoti laivo dokumentus, kuriuose buvo surašyti duomenys apie krovinį, frachtą, laivo įgulą ir t.t.

Užsukę į Dartmuto uostą Anglijoje, jie visiems pasakojo, kad per audrą laivas smarkiai nukentėjo, dalis įgulos buvo nuplauta už borto. Bijodami, kad juos nedemaskuotų, plėšikai nutarė pakeisti laivo išvaizdą. Pasamdyti darbininkai greitai pašalino bizanio stiebą, paaukštino spardeką, sumontavo papildomus turėklus. Po to laivagalį nudažė raudona spalva ir jame įrašė naują pavadinimą „Mary“.

Taip susitvarkę plėšikai tikėjosi, kad prancūzų laivo niekas neatpažins ir jie bus visiškai saugūs. Nuplaukę į Roterdamą, sėbrai „prakalė“ laive buvusį krovinį ir dairėsi naujų aukų. Olandijoje jiems pasitaikė vienas pirklys, kuris pasiūlė nugabenti jo krovinį į Angliją. Nenujautė vargšelis su kokiais niekšeliais susidėjo! Vieną tamsią naktį jie išmetė krovinio savininką ir jį lydėjusį tarną už borto. Šie dar kurį laiką plaukė paskui tolstantį laivą ir šaukėsi pagalbos. Deja, veltui.

Gyvenimą baigė kartuvėse

Atplaukus į Havrą, F.Roše vadovavimą laivui perdavė savo sėbrui P. Kulenui, o pats išskubėjo į Angliją. Londone jis pareikalavo draudimo išmokos už esą nuskendusį prancūzo laivą. Draudimas buvo apiformintas Džono Justo vardu. Draudikams kilo įtarimų. Netrukus jie išsiaiškino, kad D.Justas iš tikrųjų yra Filipas Roše. Jis buvo areštuotas, bet viską neigė, kol atsitiktinai jį atpažino vienas kapitonas kažkada su F.Roše tarnavęs tame pačiame laive.

Per tardymą F.Roše pagaliau iš dalies pripažino savo kaltę ir pažadėjo išduoti tris savo sėbrus, kurie viską organizavo ir yra didesni nusikaltėliai, negu jis. Tai tie trys beširdžiai airiai susipyko su prancūzais ir patykoję juos visus nugalabijo.

Policijai pavyko sugauti P.Kuleną ir jo brolį, kurie metę jiems atitekusį užgrobtą laivą, slapstėsi Londone. Jie papasakojo visą tiesą. Iškilo aikštėn ir senesni F.Roše „darbeliai“. Išaiškėjo, kad plaukiodamas vyresniuoju kapitono padėjėju nesąžiningų pirklių nurodymu skandindavo laivus ir už tai gaudavo dalį draudimo išmokos.

Stojęs prieš teismą F.Roše buvo pripažintas piratu ir nuteistas myriop. 1723 m. rugsėjo 5 d. jis buvo pakartas Egzekucijų doke (Execution Dock). Tuo metu jam tebuvo tik 30 metų.