N. Hoegelis, kaip įtariama, pacientams tyčia suleisdavo per dideles vaistų dozes, kad paskutinę minutę galėtų juos atgaivinti. Tačiau jam retai tai pavykdavo.

Prokurorai sako, kad vyras mažiausiai 35 žmones nužudė vienoje šiaurinio Oldenburgo miesto ligoninių, kurioje dirbo. O dar maždaug 64 žmonės buvo nužudyti netoliese esančiame Delmenhorste 2000–2005 metais.

„Tikiuosi, kad jis bus pripažintas kaltu dėl kiekvieno kaltinimo, ir mūsų artimieji pagaliau galės ilsėtis ramybėje“, – sakė vienai iš nukentėjusiųjų grupių vadovaujanti Petra Klein (Pėtra Klain).

Jeigu kaltinimai pasitvirtins, N. Hoegelis taps vienu daugiausiai žmonių nužudžiusių Vokietijos žudikų maniakų.

Teismas vyks specialioje didelėje salėje Oldenburgo mieste, kurioje gali tilpti visi 126 ieškovai ir maždaug 80 žurnalistų. Tiesa, pačiam kaltinamajam, kuris, anot kitų kalinių, save vadina garsiausiu Vokietijos nusikaltėliu nuo karo laikų, mažai kas pasikeis, nes jis jau kali iki gyvos galvos dėl šešių asmenų nužudymo.

„Nepaprastas tyrimas“

„Tai tikrai yra nepaprastas tyrimas, – pažymėjo 2014 metais pradėtam tyrimui kodiniu pavadinimu „Kardio“ vadovavęs Arne Schmidtas (Arnė Šmitas). – Mes atlikome 134 pacientų, kurie mirė per N. Hoegelio budėjimus, ekshumacijas.“

Jis šią bylą pavadino „neturinčia precedento Vokietijoje, kiek mums yra žinoma“.

N. Hoegelis buvo netikėtai užkluptas Delmenhorste 2005 metais, kai vienam pacientui švirkštė neskirto vaisto. 2008 metais jis už mėginimą nužudyti buvo nuteistas kalėti septynerius metus.

Antrasis teismo procesas vyko 2014–2015 metais, kai įtariamų aukų artimieji spaudė prokurorus, kuriuos kaltino vilkinant bylą. Tuomet jis buvo nuteistas kalėti už penkių kitų žmonių nužudymą ar mėginimą nužudyti.

Būtent tada jis psichiatrui prisipažino, jog Delmenhorste nužudė dar mažiausiai 30 žmonių. Tuomet tyrėjai ėmė kapstytis giliau.

„Galutinio aukų skaičiaus mes niekada negalėsime suskaičiuoti“, – pažymėjo A. Schmidtas ir paaiškino, kad daug žmonių buvo kremuoti. Tyrėjai tik spėja, kad aukų galėjo būti daugiau nei 200.

N. Hoegelis prisipažino sušvirkšdavęs pacientams preparato, galinčio sukelti širdies ir kraujagyslių nepakankamumą, kad galėtų mėginti juos atgaivinti. Kai tai pavykdavo, kolegos jį laikydavo žmonių gyvybių gelbėtoju. Vyras teigė jautęs euforiją, kai stengdavosi atgaivinti pacientą, o nepavykus jį apimdavo didelis sielvartas.

Manoma, kad aukas vyras rinkosi visiškai atsitiktinai: jų amžius svyravo nuo 34 iki 96 metų. Jis nesitaikė tik į nepagydomus ligonius. Priešingai negu daugelis kitų serijinių žudikų, jis neįvardijo gailesčio kaip žudymo priežasties.

Psichologinės N. Hoegelio analizės metu jam buvo diagnozuotas „rimtas narcizinis sutrikimas“ ir didžiulė savo paties mirties baimė.

Prognozuojama, kad vyro teismas truks mažiausiai iki gegužės mėnesio.