Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis sako, kad šalį, į valdžią atėjus Darbo partijai, yra ištikęs moralinis bankrotas ir vyksta Lietuvos, kaip suverenios, savarankiškos europinės valstybės, būties egzaminas. „Nes Lietuva gali tapti satelitine, Rusijos kontroliuojama teritorija“, – sako V. Landsbergis.

TS-LKD Politikos komitetas ribotais pavadino savo partijos rezultatus Seimo rinkimuose ir negailėjo kritikos esą nepasiteisinusiai rinkimų taktikai ir jos kūrėjams. TS-LKD Politikos komitetas konstatavo, kad džiūgavimai dėl Seimo rinkimuose laimėtos antrosios vietos tėra „tariama pergalė, dėl kurios apsigaudinėjama“. Politikos komitetas taip pat pareiškė, kad „jei partija nori susivokti savyje ir toliau egzistuoti, net atgimdama, o ne kaip priedas prie triumfuojančių sukčių ir korumpų nomenklatūros, būtinas nedelsiamas suvažiavimas“.

Politikos komiteto pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis svečiavosi LRT televizijos laidoje „Savaitė“.

N.P. Riboti rinkimų rezultatai. Ar galima juos dar kitaip vadinti – patenkinamais ar gal nepatenkinamais?

V.L. Jeigu žiūri kas nors atskirai į vienos mūsų partijos padėtį ir pasiektus rezultatus, gali sakyti, kad galėjo būti blogiau: ant mūsų tiek daug visko „varė“, taip juodino. Ir buvo pranašaujama, kad bus labai menki rezultatai, o pasirodė, kad taip nėra. Bet jie yra riboti ta prasme, kad jeigu mes žiūrime ne vien į partijos situaciją ir kiek ji turi pasitikėjimo (dar vis dėlto turi, nors ir klaidų darė), tačiau Lietuvos mastu – tai yra blogi rezultatai. Visuma yra bloga ir pavojinga, apie tai partijos politikos komitetas ir signalizavo.

N.P. Vienas iš siūlymų yra negavus parlamentinės kontrolės postų apskritai atsisakyti visų pareigybių Seime. Ar tuomet jūs nepaliksite valdžios be jokios kontrolės?

V.L. Žinote, kai kuri valdžia turi tokių polinkių, kad ir kontrolė yra mažai jaudinanti. Bet, žinoma, lengviau neturėti jokios kontrolės, kaip, pavyzdžiui, Audito komitetas, kad būtų pono V.U. rankose. Ir nebūtų jokių problemų, kad kas nors gali būti iškelta, kokie piktnaudžiavimai ar žinomi triukai su finansais.

N.P. Jurgis Razma jau paprieštaravo Politikos komiteto iniciatyvai dėl neeilinio suvažiavimo. Ar tiesa, kad jei nebus atsižvelgta į komiteto siūlymus, Jūs pagrasinote trauktis iš vadovo posto?

V.L. Mūsų dokumentuose yra pasakyta: kadangi apskritai yra beveik neatsižvelgiama į partijos Politikos komiteto rekomendacijas arba net reikalavimus, tai ir šiuo atveju, jei tai bus ignoruota, komiteto veikla netenka prasmės. Tai yra pasakyta.

N.P. Kai Politikos komitetas sako, jog konservatorių gauti balsai nepakankami apsaugoti Lietuvą nuo „laimėjusių blogesnių už juos partijų kenkimo valstybei“ , yra kalbama apie ištisai linksniuojamą Darbo partiją? Ar čia kalbate ir apie kitas partijas, kurios atėjo į valdžią?

V.L. Aš galiu pasakyti, kaip aš matau. Aš matau, pirmiausia, Darbo partiją ir jos valdomas sąjungines partijas arba politines grupes.

N.P. Tai Jūs manote, kad dabar, nepaisant to, kad koalicijos lyderiu yra paskelbtas naujai išrinktas Premjeras, vis dėlto valdžią šitoje koalicijoje turi Darbo partija ir jos lyderis?

V.L. Tai jau buvo parodyta paimant visą Seimo vadovybę.

N.P. Jeigu šita koalicija iširtų, kokią tada matote galimybę Lietuvai? Kas tada?

V.L. Žinote, tokių situacijų buvo. Aš net galiu Jums pacituoti dokumentą, kuris yra diplomatinis pranešimas apie padėtį Lietuvoje 2006 metais birželio mėnesį. „Prezidentas už „vaivorykštę“. Gal todėl Darbo partija pradėjo gerai finansuojamą kampaniją Prezidentui V. Adamkui diskredituoti“. Pažiūrėkit, ar nėra panašumo.

Be abejo, dar nėra tos situacijos, kai ir patys socialdemokratai bent kiek galvotų ir kalbėtų apie „vaivorykštę“, bet kažkam tai labai rūpi. Ir tai yra laikas, kai Darbo partijos būstinėje buvo padaryta 10 kratų, paimta 19 kompiuterių, vadas pabėjo į Maskvą, ten slapstėsi, gavo prieglobstį.

Tai štai paėmus tuos dokumentus, galiu vėl pacituoti: „A. Januška pasakė ambasadoriui, kad yra tvirtų įrodymų, jog V. Uspaskichas gaudavo finansinių įnašų iš Rusijos specialiųjų tarnybų“. Tai buvo vieša, tai buvo paskelbta, bet niekas į tai nereaguoja. Aš dar kartą paviešinau, jau trečią kartą Lietuvoje... Gal kam nors įdomu?

Iš to paties pranešimo: „A. Januška taip pat teigė, jog paimtas Darbo partijos kompiuteris rodo, kad partija sumokėjo 150 tūkst. JAV dolerių, manoma „Respublikos“ dienraščiui, kad prasidėtų šmeižto kampanija prieš G. Sorosą, V. Adamkų ir kitus“.

Manoma, kad „Respublikos“ dienraščiui, šiandien aktyvesni kiti. Vis dėlto apie „vaivorykštę“ tada, atrodo, kad net Algirdas Brazauskas užsimindavo. Gal tam, kad „paspaustų“ didįjį partnerį, kad galimi kiti variantai. Galbūt jis nuoširdžiai negalvojo, nes kai jau reikėjo spręsti, jis pasirinko Darbo partiją.

Ar dabar galėtų būti realizuojama tokia idėja, kuri būna realizuojama demokratinėse šalyse ir jų vyriausybėse, atsidūrusiose sunkioje padėtyje?

N.P. Ar dabar yra iš tiesų toks sunkus metas? Ar jis nebuvo sunkesnis 2008-aisiais, kuomet konservatoriai atėjo valdyti ir artėjo krizė?

V.L. Dabar yra blogesnė situacija. Tada buvo Europos finansinė krizė ir Lietuvos bankrotas čia pat. O dabar yra moralinis bankrotas ir Lietuvos, kaip suverenios, savarankiškos europinės valstybės, būties egzaminas. Nes Lietuva gali tapti satelitine, Rusijos kontroliuojama teritorija.

N.P. Darbo partija buvo kviečiama konservatorių paremti Vyriausybę 2009-aisiais, ir šiemet, kai iškilo konfliktas su liberalcentristais dėl FNTT. Tuomet irgi Darbo partija buvo kažkur visai šalia ir vėl buvo bandoma su ja vesti derybas. Kai Jūs kalbate, kad „vaivorykštė“ galėtų būti išeitis iš šitos moralinės krizės, į kurią yra patekusi Lietuva, tai kodėl tada buvo pradėtos kalbos su Darbo partija? Gal su socdemais tada reikėjo?

V.L. Aš nebuvau toje „virtuvinėje“ grupėje, kuri nutarė, nes partijos Politikos komitetas nebuvo ta instancija, kurios pirmiausia klausiamasi arba kurios nuomonė yra svarbi.

N.P. Iš Jūsų kalbos susidaro toks įspūdis, kad tas Politikos komitetas yra, reiškia savo poziciją, gana tvirtą, aiškią, bet nenorima į ją atsižvelgti?

V.L. Gana dažnai nenorima atsižvelgti.

N.P. Gal ji per kategoriška? Ar tai reiškia, kad daugumos konservatorių nuomonė nesutampa?

V.L. Tai čia Jūs ne manęs turėtumėte klausti, o kitų.

N.P. Tiesiog galvojau gal turite savo įžvalgas, kodėl taip yra?

V.L. Žinote, yra toks senas sovietinis posakis „načialstvo lutše znajet“ („Vyresnybė geriau žino“).

N.P. Pone profesoriau, bet nejaugi Jūs manote, kad Lietuva, būdama nepriklausoma valstybe jau dvidešimt metų, galėtų tapti mūsų didžiosios kaimynės, kuri nėra mums draugiška, satelitu?

V.L. Žiūrėkite, kai susidaro tam tikra valdžia, kuri jaučia, kad jai marios iki kelių, ji daro, kas jai reikia ir sako „vsio zakono“ (rus. viskas teisėta). Ir mes dabar turim tokią koaliciją, kurios vardas galėtų būti „vsio zakono“. Pasiimam viską, ko mums reikia, ir pirštu Jums į akį. Tai – vienas dalykas, tam, aišku, dar reikia turėti kontroliuojamus teismus ir teisėsaugą, kad sprendimai, jeigu iškiltų, būtų tokie, kaip reikia. Bet, matyt, kas nors skaičiuoja ir jau ateina tam tikri sąrašėliai iš Rusijos pusės, ko dabar reikia – ar atsilyginant, ar įsiteikiant. Įgarsinamos Rusijos viltys dėl to, kaip Lietuva dabar galėtų įsiteikti.

N.P. Kažkaip Jūs taip gana niūriai piešiate Lietuvos ateitį, o aš vis dėlto viliuosi, kad mes išlaikysim tą egzaminą, kad mums pavyks...

V.L. Vilties reikia. Aš visada esu linkęs į optimizmą, bet aš negaliu nematyti tikrovės.