Sostinės savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis pats dalyvavo sprendžiant, kaip turi atrodyti Vilniaus riboženkliai ir kuriose vietose jie turėtų stovėti.

Į kritikų mintis, esą Vilnius turėtų būti gerokai mažesnis, jis atsako trumpai: „Į miestą žiūrint specialisto akimis, jis turėtų būti net dar didesnis, nes dabar apima ne visas teritorijas.“

– Kaip nusprendžiama, kokiose vietose turi stovėti riboženkliai?

– Statant riboženklius pats svarbiausias dalykas yra jų matomumas. Nėra jokių griežtų reikalavimų, kuriose vietose ir kokiu tiksliai atstumu nuo miesto tie riboženkliai turi stovėti, tačiau labai svarbi yra vieta vien dėl matomumo. Jų funkcija nėra tik informacinė, nes tam yra ir oficialūs kelių eismo ženklai. Šie riboženkliai turi ir savotišką estetinę funkciją.

– Tačiau neretai sakoma, kad Vilnius nepelnytai padidinamas jam priskiriant miškus ir atskiras gyvenvietes.

– O ką mes laikome miestu? Čia kaip pažiūrėsi. Vieniems miestas yra tik tai, kas apstatyta, ir tai, ką mato kasdien. Kitiems, kurie gyvena toliau nuo centro ir aplinkiniuose Vilniaus rajonuose, atrodo, kad ir jie turi patekti į miesto ribas.

Dabar turime situaciją, kai miesto gyventojais turime laikyti ir tuos, kurie kasdien važinėja į darbus, į mokslus Vilniuje, nors gyvena jo rajone. Aš nemanau, kad mes be reikalo didiname miestą toli nuo jo centro statydami riboženklius, nes faktiškai miestas yra net ir dar didesnis ir perlipa net ir tas pažymėtas ribas. Net manau, kad nemažai kaimelių, kurie nepatenka į miesto ribas, turėtų į jas patekti.

Kita vertus, čia yra politiniai administraciniai sprendimai. Ribos nustatomos ir pagal įstatymus, tad negalima tų ženklų statyti kaip kam gražiau ar labiau patinka.

– Tačiau ar miesto augimas į plotį, o ne tankėjimas yra teigiamas dalykas? Pasaulyje pastebima miestų tankėjimo tendencija.

– Aš galiu pasakyti, kad Vilnius dabar yra plečiamas tikrai nevaldomai. Per kelerius metus jis pasikeitė neatpažįstamai ir jei taip augs ir toliau, turėsime rimtų problemų dėl visos infrastruktūros vystymo. Negalima nė pagalvoti apie jokį modernų naują transportą, jokį metro, jei ir toliau sostinė bus tokia pašėlusi.

– Kodėl visi nauji statiniai atsiranda užmiestyje, o ne tuščiuose plotuose mieste?

– Sovietmečiu buvo sugalvota, kad mieste negalima statyti gyvenamųjų namų, todėl dabar visi ir statosi juos užmiestyje, taip miestas vis auga ir auga. Aš esu už tai, kad būtų kuo labiau išnaudotos miesto erdvės, neužstatyti ir apleisti plotai. Pirmiausia reikia ieškoti ne naujų statybos vietų, o žiūrėti, ką galima padaryti jau naudojamose.

Mėgstu Vilnių palyginti su Viena. Šio miesto plotas yra praktiškai toks pats, o žmonių jame gyvena tris kartus daugiau nei Vilniuje. Ir tikrai nepasakyčiau, kad tas miestas būtų labai apkrautas arba nepakankamai žalias. Tiesiog jis yra planuojamas labai protingai ir sėkmingai, ką sunku šiuo metu pasakyti apie Vilnių.

– Vilniaus riboženkliai yra vieni paprasčiausių Lietuvoje. Nesinorėjo įkomponuoti miesto herbo ar kokių puošybos elementų?

– Apskritai man labai patinka dabartiniai riboženkliai. Jie yra labai modernūs, bet ir paprasti. Be to, jie tikrai gražūs ir labai solidžiai atrodo. Žinau, kad nemažai Lietuvos miestų yra pasistatę visai kitokius tuos riboženklius, daug puošnesnius – su visokiausiais puošybos elementais ar miestų herbais, bet aš manau, kad tai yra visiškai nebūtina. Ypač kai kalbama apie sostinę.

Atsimenu, kad buvo pateikta visokių variantų, kai 2006 m. buvo pradėta tuos naujus riboženklius statyti. Tada rinkom, kad būtų kuo paprastesnis ir skoningas. Manau, kad dabar tokius ir turim.

Turi jie ir praktinę reikšmę. Dėl to išlenkimo ir vietos apačioje galima įvairiausių papildomų užrašų  pritaisyti. Šie riboženkliai specialiai buvo daromi tuo metu, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine, todėl tada po juo kabėjo apie tai informuojantis užrašas.

Per krepšinio čempionatą šiemet galėjome užkabinti ir apie jį įspėjantį užrašą. Tik manau, kad nereiktų be rimtos priežasties tokių užrašų kabinti. Tai turėtų būti kokie nors išskirtiniai įvykiai, tokie, kokius ir paminėjau.