Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) aukštasis komisaras tautinėms mažumoms Knutas Vollebaekas kalbėdamas apie Lietuvos lenkų padėtį priminė tautinių mažumų priedermę išmokti vietos kalbą.

Šią savaitę Vilniuje viešėjęs pareigūnas interviu BNS dalindamasis įžvalgomis apie romų integraciją pabrėžė politinės valios stokos problemą.

Kaip vertinate Lietuvos tautinių mažumų padėtį kitų Europos šalių kontekste?

Manau, kad jūs atrodote gana gerai. Lietuva nėra šalis, į kurią mes labai koncentruotumėmės, nes turime kitų šalių, kur problemų yra daugiau. Šiandien visos ESBO šalys susiduria su iššūkiais tautinių mažumų klausimais, nes nė viena iš jų nėra visiškai monoetninė.

Suderinti tautinių mažumų teises, kurios yra fundamentalios, ir tuo pačiu integruoti jas į visuomenę, pavyzdžiui, išmokant valstybinės kalbos, yra iššūkis daugeliui ESBO šalių. Jei mes nerasime būdų, kaip tai padaryti, kils problemų, nes tai yra tarsi visuomenę jungiantys klijai.

Lietuvoje viena karščiausių problemų, susijusių su tautinėmis mažumomis, yra lenkų reikalavimai dėl jų kalbos naudojimo. Kaip vertinate Lietuvoje šiuo metu esantį teisinį reglamentavimą?

Tai nėra unikali, tik Lietuvai būdinga problema, tokie pat klausimai kyla ir kitose šalyse, ir aš manau, kad pati šalis turi nuspręsti, kaip ją spręsti. Yra keletas būdų spręsti topografinių ženklų, pavardžių rašymo klausimą. Pavyzdžiui, naudojant du pavardės variantus. Kai kuriose šalyse yra priimta, kad asmuo turi pavardę valstybine kalba, bet priimamas ir vadinamasis vietinis, etninis vardas.

Ar tikrai pavardžių rašymas yra kiekvienos šalies individualus reikalas? Ką apie tai sako tarptautinė teisė?

Kai kurie klausimai nėra taip griežtai sureglamentuoti. Europos Taryba, pavyzdžiui, yra numačiusi - ir aš manau, kad tai yra teisinga, - jog tautinių mažumų atstovai turi teisę nuspręsti, kokios yra jų pavardės. Kaip jas įteisinti?

Vienas iš siūlymų būtų ją įrašyti antrame paso puslapyje. Šalių apsisprendimai, kaip jos šią teisę įgyvendina, gali skirtis. Nemanau, kad yra viena taisyklė, vienas įstatymas, pritaikomas visiems.

Žinoma, integracija yra dvipusis dalykas. Yra tam tikros tautinių mažumų teisės, į kurias mes turime atsižvelgti, pavyzdžiui, teisė į išsilavinimą gimtąja kalba. Bet tuo pačiu metu, aš manau, mes turime priminti mažumoms - ir tai taip pat yra mano darbas - kad gyvenant visuomenėje yra tam tikros pareigos. Pavyzdžiui, išmokti valstybinę kalbą yra tautinių mažumų pareiga, tai yra ir jų pačių interesas.

Kaip tu gali integruotis, kaip gali įsidarbinti, kaip gali tapti mokytoju ar policininku, jei nekalbi valstybine kalba? Ši problema egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyje, kur gyvena didelės etninės grupės, kurios tikrai nekalba valstybine kalba.

Kitas Lietuvoje daug diskusijų keliantis klausimas yra romų integracija. Prancūzija šiuo klausimu priėmė gana kategoriškus sprendimus ir pabandė, prisidengdama, aišku, kriminogeniniais skaičiais, išsiųsti vietos romus iš šalies. Kaip, Jūsų požiūriu, dėl to pasikeitė romų padėtis kitose šalyse?

Nemanau, kad galime sakyti, jog bendra situacija Europoje kaip nors reikšmingai pasikeitė dėl Prancūzijos politikos. Tai labai sena problema, romai yra didžiausia tautinė mažuma Europoje. Nežinome tiksliai, kokia ji didelė, bet kalbame apie 10 ar 12 milijonų. Ir nematau, kad nors viena Europos šalis būtų radusi sprendimą šiai problemai. Romų integracija yra sudėtingas dalykas, ir gėda, pasakyčiau, kad mes nesiimame to spręsti rimtai.

Kas turėtų būti padaryta pirmiausia?

Yra keletas sričių. Pirmiausia - registracija. Daugelyje šalių jie nesuregistruoti. Taip yra iš dalies todėl, kad jie patys to nenori, taigi tai ne tik vyriausybių, bet ir pačių romų kaltė.

Registracija yra esminis dalykas, nes jei tu neregistruotas, tai turi problemų dėl švietimo, sveikatos apsaugos prieinamumo, nuosavybės.

Antra sfera - švietimas. Kai kuriose šalyse situacija šioje srityje net blogėja, vaikų situacija yra blogesnė nei jų tėvų. Kaip jau minėjau, modernioje visuomenėje be išsilavinimo tu negali integruotis.

Yra ir daug kitų dalykų, bet mano paminėti du yra esminiai, norint ilgalaikio efekto. Jau atlikta daugybė studijų, ataskaitų apie romus, ir aš nemanau, kad mus jų reikėtų daugiau. Mes žinome pakankamai apie juos, dabar turime spręsti klausimą, kaip studijas ir patarimus įgyvendinti.

Jeigu yra aišku, ką daryti, kodėl nesiseka pasistūmėti?

Politinė valia su romais susijusiems sprendimams įgyvendinti taip pat yra vienas iš iššūkių. Vienas iš žingsnių, kuris turėtų būti žengtas - identifikuoti romų institucijas, grupes, visuomenines organizacijas, nes mes turime atrakinti duris į romų bendruomenę.

Jungtinės Tautos prieš kelerius metus nagrinėjo, kaip integruoti neturtingus žmones, ne konkrečiai romus. Jų teigimu, vystantis ekonomikai ištraukti žmones iš skurdo trukdo tai, kai jie neegzistuoja formaliai - nėra suregistruoti. Ir čia atsiranda politinės valios klausimas. Yra aišku, kad romai nėra labai politiškai aktyvūs - nelaimėsi daug balsų jais rūpindamasis.

Galbūt daugiau balsų gautum vykdydamas kaip tik romams nepalankią politiką. Reikia, kad politikai imtų ieškoti sprendimų, nors tai trumpuoju laikotarpiu galbūt ir neatneš politinės paramos. Aš manau, kad ilguoju laikotarpiu tai ir politikų populiarumui yra naudinga, nes tai rodytų politiko gebėjimą kurti stabilumą visuomenėje.

Bet ar galima tai padaryti be visuomenės palaikymo?

Bet ar tai nėra dvipusis veikimas? Manau, kad tai taip pat yra priežastis, kodėl turime spręsti šias problemas tarptautiniu lygiu - tai gali šiuos klausimus paversti mažiau politiškai jautriais.