Valyti šaligatvius ir pasirūpinti labiausiai socialiai pažeidžiamais panevėžiečiais. Taip  žadėjo prieš beveik šimtą dienų vadovauti Aukštaitijos sostinei išrinktas krikdemas Vitalijus Satkevičius. Į miesto vadovo kėdę pasodintas kaip taikos balandis, privalantis sutaikyti, jei ne susiskaldžiusią miesto Tarybą, bent jau pačius konservatorius su krikdemais, besivaržančius partijos viduje, per daugiau nei tris mėnesius V.Satkevičius spėjo atsiskleisti kaip gailestingas ir nuolankus žmogus.

Alkaniems „konteinerių sanitarams“ atidarė labdaros valgyklą ir pats leidosi į rėmėjų paieškas, viešai dėkojo Vyriausybei už jam patikėtą mero postą, bedarbiui buvusiam kolegai spėjo parūpinti pirties direktoriaus vietą, apgailėjo į alkoholiu dvokiantį skandalą įklimpusią Vaikų regos centro vadovę.

Nereikėjo nė šimto dienų, kad panevėžiečiai įsitikintų, jog naujasis jų vedlys nepasižymi nei ryžtingumu, nei lyderio savybėmis.

Vis dėlto turbūt seniai Panevėžyje bebuvo taip rūpestingai valomos gatvės, kaip šią žiemą, ir taip skubiai lyginamos duobės sušilus orams.

Šimtadienį pasitinkančio miesto vadovo teiravomės, kaip jis pats vertina savo ir valdančiosios daugumos darbą.

– Šimtą dienų Panevėžys – jūsų ir dabartinės valdančiosios daugumos rankose. Kokie buvo tie trys mėnesiai?

– Tapus meru teko įsivažiuoti į kitokį darbo ritmą. 7.30 val. – aš jau darbe, išeinu irgi vėliau nei 17 val. Nors oficialus priėmimas numatytas kartą per mėnesį, bet problemų turintys žmonės paprastai ateina pasikalbėti dar prieš 8 val. Nepasakyčiau, kad šitoks tempas sukeltų kažkokių sunkumų. Tik pirmą mėnesį buvo neįprasta. Net rytinė kava tapo ritualu, iki tol gerdavau tik arbatą.

Nors jau daugiau nei tris mėnesius einu mero pareigas, gatvėje sutikti žmonės, ir net nepažįstami, vis dar sveikina, kad esu išrinktas.

Dar renkant merą buvo girdėti įvairių nuomonių apie mane. Žiniasklaidoje buvau išvadintas mulkiu. Tą straipsnį iki šiol saugau atminčiai. Kai pasiguodžiau žmonai, ji sako: ko tu pyksti, teisybę parašė – turėjai tokį ramų darbą, ko į tuos merus ėjai.

– Išvardykite šios valdančiosios daugumos svariausius darbus, nuveiktus per 100 dienų.

– Atėję dirbti paveldėjome labai dideles skolas. Sausio 1-ąją Savivaldybė buvo skolinga 82,5 mln. Lt, o miesto biudžetas – 30 mln. Lt mažesnis nei pernai. Savivaldybė skolinga beveik visoms savo įmonėms. Paveldėjome didžiulį ir dar augantį nedarbą, o balandį jau baigiasi lėšos socialinėms pašalpoms, viešiesiems darbams. Vyriausybė pažadėjo tam skirti šiek tiek lėšų. Kiek, neaišku, o reikia apie 16 mln. Lt.

Manau, svariu darbu galima įvardyti ir gatvių valymą žiemą. Man sakė, kad gatves šią žiemą geriau valė. Deja, šaligatviams lėšų neliko.

Šaltis padiktavo ir mintį atkurti labdaringą Betliejaus valgyklėlę.

Socialiniais reikalais neapsiribojau. Susitinku su jaunimo organizacijomis, profesinėmis sąjungomis, verslininkais, konsultuojuosi su jais dėl sprendimų.
Mėnesį teko skirti krepšinio čempionato reikalams.

– Kokiam pažymiui dešimties balų sistema įvertintumėte savo ir valdančiosios daugumos šimto dienų darbą?

– Per pirmąjį ketvirtį į Savivaldybės biudžetą surinktą 99,8 proc. planuotų pajamų. Jei pagal tai vertintume dabartinių valdančiųjų darbą, turėtų būti aukštas pažymys. Bet apibendrinus gal 7–8 galima rašyti. Senais laikais būtų stiprus ketvertas.

Nors opozicija turbūt įvertintų žemiau kritikos ribos.

Planų daug, bet juos riboja lėšos ir įstatymai. Norėjosi paspartinti darbus Pramonės parke, bet sutrukdė žiema. Oficialių žinių apie investuotojus nėra, nors neoficialiai į Panevėžio pramonės parką žvalgosi anglai. Gerai būtų, jei įsibėgėtų daugiabučių namų renovacija. Norėtųsi pagyvinti Laisvės aikštę. Su jaunimu sutarėm, kad nuo gegužės bent savaitgaliais muzikuos aikštėje. Gal prie jų su savo darbais prisijungs tautodailininkai, menininkai.

– Nors valdančioji dauguma darbuojasi vos šimtą dienų, tačiau jau girdėti kalbų apie nesutarimus jos viduje ir apie „tvarkiečių“ diktuojamas sąlygas. Pozicijoms sustiprinti valdantieji ieško palaikymo opozicijoje.

– Šioje daugumoje savas taisykles praktiškai visi gali diktuoti ir nenorėčiau išskirti nė vienos partijos. Aš pats daugiau pastabų gaunu iš savų partiečių nei kitų politinių jėgų.

– Dabartinis Seimo narys Vitas Matuzas prieš porą metų Panevėžio mero posto neteko apkaltintas nesugebėjimu konsoliduoti Tarybos bendram darbui. Kaip manote, ar jums pavyksta suvienyti skirtingų ideologijų politines jėgas dirbti miestui?

– Tą parodys laikas. Jei pabaigsiu kadenciją mero poste, bus pavykę.

– Jei, pasibaigus kadencijai, vyktų tiesioginiai mero rinkimai, ar keltumėte savo kandidatūrą?

– Ką daryti, sprendžia partijos skyrius. Kas bus meru, ir šį kartą nusprendė partijos kolegos, ne aš pats. Esu komandos žmogus ir, jei man patikėtų kandidatuoti tiesioginiuose mero rinkimuose, neatsisakyčiau.

– Ar dar randate laiko giedoti bažnyčios chore?

– Žinoma. Sekmadieniais 9 val.  Šv. Petro ir Povilo apaštalų bažnyčioje duetu giedame psalmę su Seimo nariu Petru Luomanu. Tai – mano gyvenimo dalis. Tėvai mane žegnotis išmokė turbūt anksčiau nei kalbėti. Galima sakyti, kad esu bažnyčioje augintas. Dėl to, kad tapau meru, savo interesų ir įsitikinimų neatsižadu.

– Kaip švęsite šimtadienį?

– Papildomą puodelį kavos ryte išgersiu.