Yra sąvokų ir reiškinių, kuriuos galime dėlioti ar vertinti taip, kaip mums patogiau , arba kaip esame tuo metu nusiteikę. Kažkas kažkada sakė: „Yra faktas, dabar viskas priklauso nuo interpretacijų.“

Vienas tokių reiškinių – emigracija. Jei norime pakeikti valdžią ir surasti kaltuosius dėl mūsų pačių problemų ir bėdų, emigracija tam tinka. Imame verkti, kad Lietuva išsivaikšto, išsivažinėja, išmiršta, kad nėra kam dirbi, nėra, kam pirkti, kad apokalipsė nenumaldomai artėja iš prasigėrusių ir ištuštėjusių Lietuvos kaimų.

Jei norime pasaulį matyti šviesesnėmis spalvomis, džiaugiamės, kad gyvename ne sovietų lageryje, kad galime keliauti po pasaulį ir užsidirbti. Tuomet pasakojame, kiek daug pinigų emigrantai perveda namie pasilikusiems, kad jie prisideda prie Lietuvos ekonomikos augimo. Ieškome istorijų, kaip ir kam užsieniuose pavyko pasiekti profesinių aukštumų, imame didžiuotis, kad lietuviai už savo darbštumą ir sumanumą vertinami visame pasaulyje.

Turbūt ir vienas, ir kitas požiūris gali egzistuoti. Emigracija yra problema, o kartu ir galimybė bei išeitis.

Pikta tuomet, kai politikai ar net verslininkai ja bando pateisinti savo neveiklumą. Vis dažniau tenka girdėti, kad Lietuvos rinka yra pernelyg maža užsiimti verslu, kad dėl emigracijos mažėja pirkėjų.

Tuomet vis pagalvoju, kokie vargšai yra Estijos verslininkai, kaip jiems sunku, kai šioje valstybėje gyventojų vos per milijoną.

Kai išgirstu, kad dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus reikia peržiūrėti mokesčių sistemą, gal juos net didinti, mat mažėja į iždą medų nešančiųjų, ir vėl susimąstau. Gal iš tikrųjų racionaliau būtų pasvarstyti, ar tokio dydžio valstybės valdymo aparatas mums yra pagal kišenę, ar tikrai tiek viešųjų paslaugų reikia.

Banalu kalbėti apie Seimo narių skaičiaus mažinimą, nors tikrai akivaizdu, kad parlamentarų turime per daug.

Šią savaitę pranešta, kad vėl atgimsta Saulėlydžio komisija. Tiesa, ji dabar jau vadinsis kitaip ir daugiau dėmesio skirs ne nereikalingoms įstaigoms naikinti, o viešajam valdymui tobulinti.

Kiek keistoka girdėti, kad darbą komisija pradės nuo atlyginimų viešajame sektoriuje peržiūros, esą dėl to kad jie čia maži didėja ir emigracija, todėl atlyginimus reikia didinti. Galbūt reikia didinti, tik įdomu ir iš kur?

Teko matyti ne vieną Saulėlydžio ir Saulėtekio komisiją. Kalbų ir entuziazmo būta, tik rezultatų ne tiek jau daug. Manau, kad tai lėmė ne geri ar blogi komisijų siūlymai, o politinės valios ir drąsos stoka. Be to, biurokratija yra gajus organizmas, gebantis apsisaugoti nuo esminių pertvarkų. Geriausias to pavyzdys – „Lietuvos žiniose“ aprašytas Marijampolės atvejis. Čia gyventojų per ketverius metus sumažėjo aštuoniais tūkstančiais, o savivaldybė ketina merijoje darbuotojų didinti nuo 265 iki 280.  Tikrai neatrodo, kad emigracijos vėjai užsuka į visas valstybės įstaigas, bet kažin ar tai pamatys naujoji komisija.