Neseniai universitete gynėme savo kursinius darbus. Sąžiningai atlikau tyrimus, su darbo vadove ilgai ruošiausi gynimui, bet labai nustebau paskutinę dieną sulaukusi dėstytojos patarimo į literatūros sąrašą įrašyti ir komisijoje esančios jaunos katedros vedėjos pavardę. "Jai labai patinka, kai pamini. Komisijos nariai visada ieško savo pavardės literatūros sąraše", – sakė dėstytoja. Paklausiau jos.

Atėjus gynimo dienai labai jaudinausi, nors ir buvau puikiai pasiruošusi, žinojau, kad gali kilti sunkumų dėl dėstytojų tarpusavio nesutarimų. Juk niekam jau seniai ne paslaptis, kad studentai yra skirstomi pagal dėstytojų tarpusavio simpatijas ir antipatijas. Vis dėlto tikėjau, kad asmeninės ambicijos neužgoš profesionalumo ir nešališko vertinimo.

Darbą apgyniau puikiai, ne ką blogiau sekėsi ir kitiems mokslo draugams, išskyrus vieną vaikiną, vardu Gintas, kuris net paskaitose nesilankė. Gindamas darbą jis ne tik sėdėjo savo vietoje, viską skaitė iš atspausdinto lapo nepakeldamas akių, nebuvo paruošęs skaidrių su pristatoma medžiaga, bet ir nesugebėjo atsakyti į komisijos klausimus. Nieko nuostabaus žinant, jog darbą jis pristatė vos prieš gynimą ir nebaigtą.

Išėję laukti rezultatų šnekučiavomės, kad jei kas ir neišlaikys, tai tik Gintas. Ir tai, jei dėstytojai nepasigailės ir neparašys penketo. Prieš pranešant pažymius katedroje kilo labai garsus ginčas tarp dėstytojų. Nesupratome, kas vyksta, tačiau situacija pradėjo aiškėti, kai katedros referentė įbruko mums į rankas surašytus pažymius. "Septynetas", – nustebusi pasakiau bičiuliams." Ir aš septynis gavau. Kiek jums parašė?" – klausė kita grupės draugė. Paaiškėjo, kad mes visi, kursinius darbus rašę pas vieną geriausių katedros dėstytojų, gavome septynetus, šešetus ir penketus. Negana to, tai buvo geriausi kurso studentai.
Nepykome dėl tokio vertinimo ir pasukome išėjimo link, kai suskambo telefonas. Grupės draugas pranešė neįtikimą naujieną: Gintas gavo 10! "O ko jūs norėjote? Reikia vadovą teisingai pasirinkti", – paaiškino pats Gintas.

Vėliau paaiškėjo, kad pykosi mūsų vadovės. Tik Ginto vadovė buvo komisijos pirmininkė, o mūsiškė viską stebėjo sėdėdama auditorijoje, todėl ir jėgos rašant pažymius nebuvo lygios. Buvo taip pikta susidūrus su akivaizdžia neteisybe, kad nesinorėjo net sveikinimu apgynus darbą girdėti. Darbus mes apgynėme, tačiau teisybė taip ir liko neapginta. Skaudu, kad aukštosiose mokyklose, kur mus moko būti sąžiningais žmonėmis ir laikytis etikos principų, vyksta tokie neteisingi dalykai.