Šį rudenį kaip niekad labai aktyvūs labdaros maratonai. Labai gražios iniciatyvos, nes galo su galu nesuduria apie 0,5 mln. mūsų tautiečių. Visais informacijos kanalais tik ir skamba: padėkite alkstantiems, skurstantiems, nepasiturintiems. Pluša „Maisto banko“ savanoriai ir skaičiuoja kruopas bei makaronus. Gražios ponios lanko ir filmuoja Sauliaus Poškos „varguolių trobeles“ (net Afriką pasiekia!), atrinkę vaikus ir paauglius, juos stumia į ekraną padėkoti, pasidžiaugti dovanomis.

Nesuprasite mano minties jei šioje vietoje aš nepapasakosiu epizodo iš savo šeimos istorijos.

Vasarą į šeimos šventę susirinkę mano vaikaičiai dalijosi 15 m. senumo vaikystės prisiminimais. Vienam tas liko atminty, kitam – anas, o Deimantė buvo atvira: „Baisiausias prisiminimas – tai kai mokykloje reikėdavo sėsti  valgyti nemokamų pietų prie atskirai padengto satalo (mokykloje tą stalą vadino „ubagų“ stalu). Prestižinė mokykla, vaikai iš pasiturinčių šeimų...Mes su broliu nesėdome ten. Pameluodavome tėvams, kad reikia brangesnių pratybų, sąsiuvinių ar dar ko, kad tik tuos kelis litus gauti ir nusipirkti maisto. Baisesnės gėdos ir traumos gyvenime dar nebuvo“.

Manau, komentarų čia ir nereikia. Vaikai visi panašūs. Jie nepasikeitė ir nepasikeis. Kiekvienam iš jų didžiausia dvasinė trauma peržengti tą orumą ir savigarbą žeminantį slenkstį. Juk svarbiausia yra pasirodyti prieš draugus! Tik vienetai yra tokie sriprūs kaip Artūras Zuokas, kuris tik patvirtino, kad niekas nenori viešinti savo skurdo, o vaikai – labiausiai. Taip ir prasideda atskirties pasėjamas pirmas grūdas augti patyčioms, o pasekmes jau turime. Tai tiesioginis ryšys su savižudybėmis ir nusikalstamumu. Ieškokime būdų kaip žmogui padėti nežeminant jo savigarbos.