Po devynerių metų praėjusią savaitę į Portugalijos Porto miestą grįžęs „Trakų“ vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas ne tik dalyvavo Deco atsisveikinimo rungtynėse, tačiau ir prisiminė senas geras vietas, kurias dažnai aplankydavo atstovaudamas „Porto“ ekipai.

„Deco norėjo matyti visus žaidėjus, dalyvavusius kelyje į Čempionų lygos sostą ir kartu su jais parungtyniauti prieš „Barceloną“, į kurią jis ir perėjo iš „Porto“. Tokie įvykiai nėra kasdienybė, todėl, aišku, kad norėjau sudalyvauti. Ačiū „Trakų“ vadovams, kad jie neprieštaravo, jog trims dienoms paliksiu komandą“, – apie neplanuotą išvyką pasakojo E.Jankauskas.

- Kokį Deco jūs atsimenate iš to laiko, kai rungtyniavote kartu: kaip gerą draugą, kaip draugą, ar kaip komandos draugą?

- Mūsų tarpusavio santykiai visada buvo labai geri. Kai nebūdavo Dmitrijaus Aleničevo, su Deco prieš rungtynes gyvendavau vienam kambary. Aišku, dabar nėra taip, kad susiskambintumėm kas savaitę, bet taip jau yra futbole. Kolegų kaita yra labai didelė, tad nieko keisto, kad vieną savaitę dar daliniesi kambariu, o kitą – žaidėjui palikus komandą, ryšys nutrūksta.

- Kurį komandos draugą labiausiai norėjote sutikti?

Visus smagu buvo sutikti – tiek D.Aleničevą, tiek Paolo Ferreirą, tiek tą patį Deco, Maniche. Tai yra žaidėjai, su kuriais turėjome daugiau nei darbinius santykius. Nuvykęs ten, pajutau nostalgiją. Geras jausmas.

- Ar nuo 2005 metų nors kartą buvote grįžęs į Portugaliją?

- Lisabonoje ir Algarvėje buvau, tačiau į Porto grįžau pirmąkart po devynerių metų pertraukos. Miestas pasikeitęs, išgražėjęs. Praėjau pro senai išmintas vietas, kur praleisdavau daugiausiai laiko. Gavau gerą emocionalų jausmų užtaisą.

- Sakykite, ar tokioms šventinėms rungtynėms futbolininkai specialiai ruošiasi?

- Mes profesionalai, net ir baigę karjeras, negalime sustoti. Kai yra proga, aš asmeniškai visada pajudu tiek su savo komanda, tiek su senjorais. Man nepatinka tas jausmas, kai jaučiuosi sunkus. Visas gyvenimas surištas su judėjimu, tad kurį laiką to nedarant – kūnas pradeda „rūdyti“. Kalbant konkrečiai apie šias rungtynes, aš nesiruošiau. Manau, kad visi kiti – lygiai taip pat.

- Ar tikėjotės tokių rungtynių, kokios jos įvyko?

- Iš tikro galvojau, kad bus labiau draugiško pobūdžio. Aišku, kad kietesnių „užėjimų“ nebuvo, nes žaidėjai kaip ir saugojo vienas kitą, bet jei būdavo dvikova, nei vienoje niekas nenorėjo pralaimėti. Tie žaidėjai, kurie žaidė ten, niekada nenorėjo pralaimėti ir niekada nenorės. Jokiame lygyje.

- Turbūt smagu buvo prisiminti tą jausmą, kai žaidi 55 tūkstančių sirgalių apsuptyje? Labai pasikeitę sirgaliai nuo paskutinio karto, kai juos matėte?

- Tie, kas atėjo į stadioną, jie atėjo ne rezultato, o atiduoti pagarbą žaidėjams. Puikiai atsimenu, kaip publika reaguodavo, kai čempionato ar Čempionų lygos rungtynėse per pirmas dvidešimt minučių nesiklijuoja žaidimas. Prasidėdavo didžiulis spaudimas, švilpimai. O dabar visi tiesiog mėgavosi futbolu, palaikymas buvo nuostabus. Vien tik pozityvumas.

- Prisiminkite tą epizodą, kai įmušėtė įvartį..

- Buvo tolimas smūgis. Vitoras Baia atmušė kamuolį, tad beliko pasiųsti jį į vartus. Nelabai parankiai buvo atmuštas kamuolys, bet pasirodo dar galiu ir „korpusą padėt“, ir susigrupuot. Susitvarkiau. Toje pozicijoje aš žaidęs visą gyvenimą. Toks puolėjo darbas, kad turi visada laukti, visada tikėtis, kad kamuolys atšoks arba nuo vartininko, arba nuo virpsto.

- Instinkto, kaip mušti įvarčius, dar nepraradote?

Tokie dalykai arba yra, arba jų nėra. Jeigu jų nėra – jų niekada nebus, o jei juos visą gyvenimą tobulinai, tai kažkur viduje jie yra. Visiškai nesvarbu, kad metai bėga, kad esi lėtesnis ir lašinukų daugiau, kad viską skauda ir galva žila. Meistriškumas dingti negali.

- Lietuvos žiniasklaidą apskriejo jūsų nuotrauka su Lioneliu Messi. Tiesa, kad jį taip saugo apsauginiai, kad nusifotografuoti nėra lengva?

- Ten kur mes buvome, turiu omeny viešbutį ir restoraną, tai ten jokios apsaugos nebuvo. Ten buvo visi lygūs ir ten nebuvo nuo ko jį saugoti. Bet mieste ar bet kokioje viešoje vietoje aišku, kad jam būtų sudėtinga. Spėju, kad nuo to dėmesio kartais jam būna net bloga.

- Ar L.Messi yra geriausias futbolininkas, prieš kurį yra tekę žaisti?

- L.Messi yra vienas geriausių futbolininkų per visą futbolo istoriją, tačiau kai žaidžiau Ispanijoje, teko žaisti ir prieš nuostabius žaidėjus, kaip Ronaldo, Ronaldinho, Rivaldo, Figo, Roberto Carlosą. Galbūt jie dabar šiek tiek primiršti, nes yra naujų žvaigždžių, bet meistriškumu iš jų, tikrai nenusileido niekas.

- Ką tie žaidėjai turi turi tokio, kad sugebėjo pasiekti tokį lygį?

- Tie žaidėjai, kurie patenka į tokį lygį – jie visi kažką turi. Atranka yra nežmoniška. Į tokias komandas, kaip „Barcelona“ ar „Real“ patenka tik vienas žaidėjas iš milijono. Pats geriausias žaidėjas. Todėl tokios kalbos, kad žaidėjui pasisekė, yra tuščios, nes čia pasisekti negali. Kad patektum į tokią „Barceloną“ ar „Benficą“, tu turi stengtis tiek vaikystėje, tiek paauglystėje, tiek patekęs į tą mėsmalę, iš kurios komandos vadovai renkasi, ką pakviesti, o ko ne. Renkasi ne vienas žmogus, o visas skyrius, kuris jau tuos sprendimus yra apsvarstęs tūkstantį kartų.

- Vos grįžęs iš Portugalijos, iškart patekote į A lygos sūkurį. Sakykite, ar „Trakai“ sugebėjo pagerinti žaidimą, kurį žaidė prieš vasaros pertrauką?

- Taip nebūna, kad praleidusi be rungtynių penkias savaites, komanda žais geriau nei prieš tą pertrauką. Žaidybinis ritmas yra svarbus dalykas, o ta ilga pauzė visada palieka klaustukų. Rungtynių pradžia mums nebuvo pati sėkmingiausia, nes reikėjo laiko įsižaisti. Antrame kėlinyje buvome visai kitokia komanda. Šaunuoliai vaikinai, kad darbą padarė taip, kaip reikia.

- „Žalgiris“ žaidė Čempionų lygos rungtynes, todėl priverstinės pertraukos neturėjo. Ar dėl to jis turės pranašumą šį sekmadienį?

- Sunku pasakyti, ar kas turės kažkokią persvarą ar kažkokį pranašumą. Nemanau, kad kažkas atsineš negatyvų ar pozityvų bagažą. Visi žinome, kad „Žalgiris“ yra favoritas, tačiau mes nenorime nusileisti ir stengsimės nenusileisti nei viename aikštės centimetre.