Niekada gyvenime nesiskundžiau. Nei tada kai tris kartus plyšo kryžminiai raiščiai, nei dabar, kai liepos 2 dieną patyriau atvirą kojos lūžį. Esu toks žmogus, kuris supranta, kad nesugrąžinsi to, kas įvyko, todėl visada siekiu problemą spręsti, o ne graužtis, kad ta problema atsirado.

Aišku, iki šiol kiekvieną vakarą sugrįžta tas kraupus liepos antrosios vaizdas. Puikiai atsimenu, kaip pabandžiau susigrąžinti kamuolį.. ir staiga pajutau nežmonišką skausmą. Atrodė, kad kažkas į pėdą prismaigstė adatų.. Netrukus pamačiau kodėl.

Nusisukau į žemę ir rėkiau. Skaudėjo. Tačiau mintyse kartojau: „Aš sugrįšiu. Sugrįžau ne po tokių traumų – sugrįšiu ir po šitos. Gyvenimas siunčia man iššūkį. Ok, aš priimu gyvenimo pasiūlytas žaidimo taisykles. Pasiduoda tik silpni žmonės, o aš tiek darbo ir meilės šiam žaidimui atidaviau ne dėl to, kad pasiduočiau!

Pamenu, kaip tą akimirką mane apkabino Jura (Jurijus Mamajevas) ir pradėjo raminti, tarsi, brolis.. Galvojau, kad sapnuoju. Tos minutės, kai į aikštę atbėgo daktarai ir mane nuvežė į greitosios pagalbos automobilį, tęsėsi visą amžinybę. Žmonės ploja, o man beprotiškai skauda.

Tik automobilyje pamačiau, kad šalia sėdi mama ir pradėjau jai rėkti, kad būtinai vežtų mane ne kur nors kitur, o į klinikas. Žinojau, kad gydytojas Vytenis Trumpickas pasirūpins, jog mane operuotų patys geriausi šios srities specialistai.

Klinikose iškart padarė rentgeno nuotrauką, tačiau mano pirmi klausimai buvo: koks rezultatas? Kas įmušė? Kelintą minutę? Išgirdęs atsakymus, nusišypsojau. O netrukus komandos draugai jau buvo pas mane. Verkiau. Nes velniškai gera juos buvo matyti šalia. Byčia (Aleksandras Byčenokas) padavė talismaną, kurį iki šiol turiu šalia savęs. Kaskart žvilgtelėjęs į tą talismaną, pagalvoju, kad „Trakai“ yra komanda ne tik aikštėje. Patikėkite, mes esame nuostabus kolektyvas.

Prabėgus valandai po incidento skausmas dingo. Tada iki antros valandos nakties laukiau operacijos. Po dar trijų valandų buvau savo palatoje. Supratau, kad iš naujo prasideda sunkus kelias į futbolo aikštę. Bet aš to kelio nebijosiu!

Kitą dieną tėtės paprašiau, kad atvežtų gumas ir mažą kamuoliuką. Nieko neveikimas tiesiog žudė, todėl nusprendžiau sportuoti. Niekas už mane sportinės formos neatgaus. Visada žinojau, kad turiu tai padaryti pats.

Dar po kelių dienų sulaukiau klubo prezidento vizito. Jis atvažiavo su pilnu krepšiu vitaminų ir su didžiule parama. Tokie dalykai negali nemotyvuoti. Aš to niekada nepamiršiu, o kai grįšiu – atsilyginsiu geru žaidimu.

Gulėdamas ligoninėje turėjau labai daug laiko atrašyti žmonėms, kurie po mano patirtos traumos labai mane palaikė. Sulaukiau labai daug žinučių iš nepažįstamų žmonių. Ačiū Jums, kad buvote su manimi!

Po savaitės iš ligoninės paleido. Prašiau tėvų, kad nuvežtų mane į sodybą, kad galėčiau nuo visko atitrūkti, pabūti gamtoje ir, aišku, ruoštis sugrįžimui. Sugrįžimui tam, ką labiausiai myliu. Pradėjau nuo pratimų viršutinei kūno daliai ir sveikai kojai.

Prabėgus dviem mėnesiams labai norėjau išsilaisvinti iš langetės, tačiau gydytojai paprašė neskubėti. Pykau. Kaip jie nesupranta? Savaitę ištverti be futbolo sunku, o po dviejų mėnesių jie dar prašo palaukti. Kažkur pasąmonėje supratau, kad turiu išlikti šaltų nervų. Bet kaip tą padaryti? Kaip neskubėti grįžti ten, kur tavo didžiausia meilė? Kur vien žengimas į aikštę suteikia didžiulį malonumą?

Peržiūrėjau filmus apie ledo ritulininkus Charlamovą ir Fetisovą. Viename jų, nuskambėjo frazė: „Kai surasi, ką iš tikrųjų myli, suprasi, ką gali dėl to mėgiamo dalyko padaryti“. Kaip gerai suprantu, ką tuo norėta pasakyti. Visada sakiau, kad gyvenime dėl šeimos ir futbolo padarysiu viską. Net jei reikės ištverti keturias operacijos. Net jei reikės dėl to kažką aukoti.

Puikiai prisimenu akimirką, kai nors ir su ramentais, tačiau pirmąkart po nelaimės žengiau į aikštę. Grįžau ten, kur jaučiuosi pats laimingiausias. Tai buvo pirmas kartas, kai po liepos 2 dienos pamačiau komandos draugus. Apsikabinome, pajuokavome. Tuo metu aš grįžau pas savus! Tuo metu aš grįžau į šeimą!

Dabar laukiu susitikimo su gydytoju Vyteniu Trumpicku. Tikiuosi išgirsiu, kad galiu pradėti reabilitaciją. Nesinori stovėti vietoje ir nesinori tikėti, kad tos procedūros, kurias darausi, eina šuniui ant uodegos.. Nesinori, kad rūpestis, kurį man suteikia šeimos nariai ir FK „Trakai“ (įskaitant administraciją), eina šuniui ant uodegos. Tokius dalykus aš labai moku vertinti. Labai!

Kažkada Pele yra pasakęs : „Sėkmė – ne atsitiktinumas. Tai sunkus darbas, atkaklumas, mokinimasis, pasiaukojimas, o visų svarbiausia, meilė tam ką darai ar mokiniesi daryti“.

Žinau tiek, jeigu savęs gailėčiausi, niekada negalėčiau grįžti. Ar man to reikia? Ne!