„Ar norėčiau dirbti Lietuvos rinktinės treneriu? – perklausia Aurelijus Skarbalius. – Žinoma, kodėl gi ne? Esu pasirengęs kai ką duoti savo šalies futbolui.“

Ilgametis Lietuvos rinktinės kapitonas ir lyderis jau 18 metų savo gyvenimą yra susiejęs su Danija. Karjerą pradėjęs Vilniaus „Žalgiryje“, vėliau žaidęs Kauno „Inkare“, 1995 metais kovingumu garsėjęs „Auri“ išvyko į Kopenhagos „Brondby“.

Šiame garsiame klube jis rungtyniavo dešimtmetį, po to pradėjo trenerio karjerą. Lietuvis iš pradžių treniravo „Herfolge“, su ja iškopė į aukščiausiąjį divizioną. Vėliau A.Skarbalius sulaukė „Brondby“ kvietimo ir šiam krizės purtomam klubui padėjo išsaugoti vietą Danijos elite.

Nors šaknis įleido Danijoje, lietuvis niekada nepamiršo gimtinės. Su 40 metų A.Skarbaliumi Penalty.lt kalbėjosi apie Lietuvos rinktinės problemas ir galimybes jas išspręsti.

- Kaip vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą šiame atrankos cikle? – Penalty.lt paklausė A.Skarbaliaus.

- Pastaruoju metu nemačiau daug rungtynių. Bet kiekvieną kartą stebėdamas žaidimą susidarau įspūdį, kad kūryba aikštėje yra didžiausia mūsų problema. Turime labai nedaug žaidėjų, kurie gali įveikti varžovų gynybą, apvesti varžovą. Apsiginti dar sugebame, nes esame atletiški. Dabartinė karta, į kurią auginant dar kreipėme dėmesį, dar kažką duoda. Bet jei pažvelgtume į visus jaunus ateinančius žaidėjus, turėtume sau užduoti klausimus – kuria kryptimi einame ir kokius žaidėjus ugdome, kokiuose klubuose tie žaidėjai žaidžia ir ar apskritai žaidžia.

- Vadinasi, reikia ilgalaikės apgalvotos strategijos?

- Visi prisimename, kokia apgailėtina situacija buvo federacijai vadovaujant Vytautui Dirmeikiui, kai jis laikėsi įsikibęs kėdės, kol nebeturėjo kur trauktis. Tuo metu truputį prisidėjau ir aš, atkreipdamas dėmesį ir atsisakydamas žaisti rinktinėje. Nors visuomet sakiau, kad žaidžiu už Lietuvą, o ne už federaciją.

Atėjus naujai valdžiai, atsirado daugiau bazių, dirbtinių aikščių, akademija. Akivaizdu, kad dirbama kryptingai. Atsirado ir talentų, kurie išvyksta į „Stuttgart“, Anglijos, Italijos klubus. Tik kaip parengti jie išvažiuoja? Užsieniečiai specialistai akcentuoja, kad lietuviai labai gerai parengti fiziškai. Tačiau dabar visa futbolo filosofija akcentuojama apie gebėjimą kurti mažose erdvėse ir valdyti kamuolį. Tai mums yra sudėtingiausia.

Paprasčiausiai nebemokame kurti, nebeturime tokių futbolininkų kūrėjų, kokie buvo Arminas Narbekovas, Darius Maciulevičius, Donatas Vencevičius. Nesakau, kad mes rengiame ne tokio tipo futbolininkus. LFF priėmė savo strategiją, juda kažkokia kryptimi, tas yra gerai. Tiesiog konstatuoju faktą, kiek nedaug žaidėjų turime, kurie kurtų progas ir patys įmuštų įvartį. Futbole tai ir yra sunkiausia.

- Daug vilčių siejama su 19-mečiu Luku Spalviu iš „Aalborg“ klubo. Stebite jį Danijoje?

- Aš džiaugiuosi, kad Lukas atvažiavo į Daniją. Mūsų futbolininkai nėra tokio aukšto lygio, kad iš karto galėtų užsikabinti stipriuose užsienio klubuose didžiosiose lygose. Taigi, turi žengti po mažą laiptelį. Net nežaisdamas pagrindinėje „Aalborg“ sudėtyje, L.Spalvis tobulėja rezervų lygoje, kur lygis gana aukštas. Apskritai Danija maža šalis, kuri labai saugo talentingus futbolininkus ir negali sau leisti uždrausti jiems žaisti. O jaunimas tobulėja tik rungtyniaudamas.

Lietuvos jaunimo problema ta, kad išvykę į didžiąsias lygas, jie nepatenka į pagrindinę sudėtį ir negavę žaisti dublerių lygoje, degraduoja kaip futbolininkai. Tokiame amžiuje būtina žaisti. Todėl L.Spalvis priėmė teisingą sprendimą. Danų treneriai ypač daug dėmesio skiria jaunimui ir skiria dėmesį kiekvieno futbolininko tobulėjimui. Kiekvienam žaidėjui netgi parengiamos specialios treniruočių programos taktikos, technikos, atletiškumo srityse.

Ir pagaliau – kur kas geriau, kai žaidėjas išvyksta į vakarų Europos klubus, nei rytų. Ne dėl to, kad rytų Europoje futbolas būtų prastesnis. Tiesiog vakaruose jaunimas formuojasi ir kaip asmenybės, tam taip pat skiriamas didelis dėmesys. Jaunimas mokomas būti profesionalais 24 valandas per parą. Didelis dėmesys skiriamas ne tik treniruotėms ar varžyboms, bet ir poilsiui, mitybai, gyvenimo būdui. Rytų šalyse vaikinai pasirašo kontraktus, gauna nemažus pinigus ir jų galbūt niekas nekontroliuoja…

- Kai kuriose šalyse 20-mečiai futbolininkai sėkmingai pritampa vyrų futbole ir žengia pirmus žingsnius nacionalinėse rinktinėse. Pas mus tokio amžiaus futbolininkas dar laikomas nesubrendusiu. Tai yra sportininko ugdymo problemos, gal mentaliteto spragos?

- Nemanau. Problema tame, kur ir kokiame lygyje mūsų jaunių ir jaunimo rinktinių žaidėjai žaidžia. Didžiosiose šalyse didesnė konkurencija ir tie, kurie patenka į rinktines, jau yra pirmosiose savo klubų komandose. Tai tikrai talentingi žaidėjai. Lietuvėlėje daug talentingų žaidėjų neturime, jie arba žaidžia neaukštame lygyje, arba stokoja žaidybinės praktikos, todėl jiems sunku patekti į nacionalinę rinktinę.

Kito kelio nėra, kaip tik leisti jaunimui kuo daugiau rungtyniauti vyrų futbole ir tikėtis, kad jis subręs. Perėjime iš jaunimo į vyrų futbolą yra du labai svarbūs dalykai. Pirmas – fizinis pasirengimas ir pripratimas prie kitokio tempo.

Antras, ir svarbiausias – psichologinis aspektas. Didžiulis skirtumas, kai tu žaidi jaunimo komandoje ir kai tu pereini į vyrų futbolą, kur kiekvieną savaitgalį iš tavęs reikalaujama pergalių, net treniruotėse privalai demonstruoti geriausią savo formą. Neretai pasitaiko, kad talentingas jaunimas, patekęs į vyrų sportą, netampa gerais futbolininkais.

- Grįžkime prie rinktinės. Joje tarsi prasidėjo kartų kaita, bet ji vyksta keistokai. Atrodo, kad net Csaba Laszlo buvo susipainiojęs savo sumanymuose. Kaip reikia elgtis tokioje situacijoje: nežiūrėti į žaidėjų amžių ar atvirkščiai?

- Visuomet laikiausi tvirtos nuomonės, kad rinktinėje privalo žaisti žaidėjas, kuris tuo metu geriausias savo pozicijoje. Dabar reikia spręsti dilemą – žaidžiame su geriausiais, ar duodame pasireikšti jaunimui, kuriam reikės 3, 5, gal net 10 rungtynių. Aš manau, kad treneriai nesugebėjimą pasiekti rezultatų kartais ima teisinti kartų kaitos būtinybe. Neva seniai nieko nebegali, todėl ieškome jaunimo.

Sudėtingiausia atrasti trenerį, kuris iš kiekvieno žaidėjo išspaustų maksimumą ir jaunime matytų potencialo. Rinktinė yra tokia komanda, kuriai reikia rezultato čia ir dabar. Lietuvos futbolas turi apsispręsti, kaip elgtis, nes kalbomis apie keitimus nieko nepasieksi. Komandoje reikia turėti senų vilkų, į kuriuos gali atsiremti jaunimas kai nesiseka, kurie sustyguotų žaidimą esant būtinybei.

Senbuvis gal nebus geriausias žaidėjas, bet savo žinių bagažu suteiks ramybės, bus pavyzdžiu kitiems. Danijoje komandos savo gretose laiko vyresnius žaidėjus jau vien tam, kad savo buvimu jie sukurtų tam tikrą aurą, perduotų patirtį. Žinoma, jaunimui taip pat reikia leisti pasireikšti, kad pamatytum jo stipriąsias ir silpnąsias savybes.

- Bet dėl to neišvengiamai esi priverstas aukoti kažkiek laiko.

- Žinoma. Nes jaunimas visada rungtyniauja banguotai. Remdamasis vien jaunimu visada žaisi banguotai. Antra vertus, jei laikysiesi požiūrio „čia ir dabar“, pasikliaudamas vyresniais, ateis laikas, kai tie senbuviai nesugebės žaisti aukščiausiu lygiu ir atsivers didelė skylė tarp senosios ir naujosios kartų. Panašią skylę šiuo metu ir turime. Yra talentingų vaikinų, bet kol jie pasieks piką, bus labai sunku. Kaip ir minėjau, reikia jiems suteikti progą, bet šalia turėti ir veteranų, kurie perduotų patirtį, padėtų sunkiais epizodais.

- Kitame Europos čempionate žais nebe 16, o 24 rinktinės. Kaip mes turėtume pasielgti – siekti bet kokia kaina patekti į pirmenybes, ar laikytis ilgalaikės rinktinės jauninimo strategijos?

- Ne man tai spręsti. Tam ir yra žmonės, užimantys pareigas LFF. Remdamasis savo žaidėjo ir trenerio patirtimi galiu patikinti, kad kuo tavo strategija ilgesnė ir nuoseklesnė, tuo ateityje bus geresni rezultatai. Pradžioje bus nemažai duobių. Bet po to tu išmoksti tas duobes aplenkti.

Aišku, kažkokia strategija privalo būti – kur einame, ko siekiame. Bandant staiga iššauti, mesti visas pajėgas, galima nusvilti. Turime klubinių pavyzdžių su liūdnais likimais. Savo sėkmės pamatus kurti gali tik sudarydamas ilgalaikę veiklos strategiją. Kitas dalykas, jei įmonėje dažnai keiti vadovą, ji tikrai nedirbs efektyviai. Ypač sunku dirbti rinktinėje, kai per metus turi 7 rungtynes, o žaidėjus surenki 5 dienoms, per tą laiką reikia sustyguoti žaidimą, įdiegti savo filosofiją, kuri duotų rezultatų. Tai sudėtingas procesas, tad reikia, kad tau leistų dirbti ir pasitikėtų.

- Niekada nebuvote abejingas Lietuvos futbolui. Jus domintų nacionalinės rinktinės trenerio pareigos?

- Žinoma. Aš visada sakiau, kad Lietuvos futbolas man rūpi ir pergyvenu dėl jo. Kurį laiką gyvenu Danijoje, bet gimtinės niekada nepamiršau. Norėčiau atiduoti savotišką skolą Lietuvos futbolui. Per tiek metų Danijoje pamačiau, kaip dirba kiti specialistai, pasisėmiau naudingų žinių ir manau, kad jas galėčiau perduoti Lietuvoje.

- Dabar treniruojate žemesnės Danijos lygos komandą „Haslev“. Kaip sekasi su ja?

- Netgi Danijos spaudai tai buvo staigmena, klausė, kodėl aš to ėmiausi (juokiasi). Kai pavasarį atsisveikinau su Kopenhagos „Brondby“, viešai pasakiau, kad naujos veiklos norėčiau imtis po Naujųjų metų. Vasarą skyriau savo veiklos analizei, apmąstymams, ką norėčiau tobulinti savo darbe.

O „Haslev“ komandoje atsidūriau paprastai. Gerai pažįstų jos vadovą, sykį jis paprašė manęs padėti. Man tai yra puikus laiko praleidimas, aš patiriu malonumą padėdamas mėgėjams, nes futbolas tiesiog įaugęs į kraują.

„Haslev“ žaidžia tik penktojoje lygoje, jie pralaimėjo pirmąsias trejas rungtynes. Kai atėjau į komandą, šiek tiek padirbėjome, pagerinome gynybą ir kitas rungtynes laimėjome 5:1. Bet su „Haslev“ susitarimas labai paprastas – jei tik sulaukčiau rimtesnio pasiūlymo, naujos veiklos galiu imtis nors ir rytoj.