"Aš dėl nieko nesigailiu. Duok Dieve visiems tokios karjeros", – prisipažino Ignas Dedura. Buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas, per savo karjerą sukaupęs įspūdingą titulų kolekciją užsienio klubuose, sulaukęs 36-erių vis dar gainioja kamuolį Kazlų Rūdos, Jonavos ar Utenos stadionuose. Ne šiaip sau laksto savo malonumui, bet stengiasi padėti gimtąjį Kauną grąžinti į aukščiausią šalies futbolo ešeloną.

Sėkmė nustebino net pačius

Veterano pastangos nėra bergždžios. Kauno "Spyrio" klubas, kurio marškinėlius antrą sezoną vilki I.Dedura, tvirtai žengia Lietuvos futbolo federacijos (LFF) 1-osios lygos viršūnėje. Kauniečiai maždaug mėnesį truksiančių atostogų išėjo gerokai atitrūkę nuo likusių dvylikos konkurentų. Jei šias pozicijas pavyks išlaikyti iki sezono pabaigos, "Spyris" iškovos kelialapį į šalies pajėgiausią divizioną – A lygą.

Apie žaidimą aukščiausiu lygiu I.Dedura žino ne iš nuogirdų. Rezultatyviausias visų laikų pasaulio čempionatų žaidėjas Miroslavas Klose, prancūzai Franckas Ribery, Thierry Henry ir Karimas Benzema, Bulgarijos futbolo legenda Dimitaras Berbatovas, geriausias pasaulio futbolininkas portugalas Cristiano Ronaldo ir ne ką mažiau pasiekęs jo pirmtakas Luisas Figo. Tai tik keletas Europos futbolo garsenybių ir legendų su kuriomis teko grumtis augalotam lietuviui.

Su daugkartiniu Lietuvos ir Latvijos čempionu, Rusijos vicečempionu "Kauno diena" kalbėjosi ne tik apie šio sezono aktualijas bei pasaulio čempionato Brazilijoje aistras, bet ir drauge prisiminė įdomiausius jo turiningos karjeros momentus.

– Pradėkime nuo aktualijų. Kas lėmė tai, jog pirmąją LFF 1-osios lygos čempionato dalį jūsų komanda baigė lyderės pozicijoje?

– Atvirai sakant, dėl to net mes patys esame šiek tiek nustebę. Manėme, kad šiemet mums bus net prasčiau nei praėjusiais metais (liko penkti – aut. past.). Daugelis lygos komandų akivaizdžiai pastiprino savo sudėtis, o mes likome panašios sudėties kaip pernai. Tačiau mūsų jaunimas pernai "apsišaudė", įgijo patirties ir ėmė rodyti geresnius rezultatus. Net nesitikėjome, kad tobulėjimas bus toks greitas.

– Kurios komandos yra pagrindinės "Spyrio" konkurentės čempionate?

– Visos, žengiančios lyderių grupėje. Kėdainių "Nevėžis", Kauno "Stumbras", Kazlų Rūdos "Šilas", Vilniaus MRU. Gal kiek per žemai šiuo metu atsidūrė Jonavos "Lietava", ypač "Utenis". Keista, nes uteniškių komanda tikrai stipri ir dar nuolat stiprinasi. Galbūt tai galima pateisinti nesusižaidimu, nes jų kolektyvas surinktas tik šiemet.

– Ar jums realu išsilaikyti 1-ojoje pozicijoje iki pat čempionato finišo?

– Tikslo būtinai laimėti lygą nekeliame. Bet jei pavyktų, būtų malonu.

– Kuriuos žaidėjus pavadintumėte ekipos lyderiais?

– Vyresnius, kurie žaidžia ne pirmus metus. Tai ir Tomas Bučma, Aurimas Raginis, Darius Šinkūnas, Marius Miškinis, Lukas Sendžikas. Patikimai žaidė vartininkas Deividas Mikelionis, prisidėjo ir jaunimas.

Nenori juokinti visuomenės

– O savęs su buvusiu Edinburgo "Hearts" (Škotija) klubo lyderiu Audriumi Kšanavičiumi prie lyderių nebepriskiriate?

– Kad mūsų misija kitokia. Turime padėti jaunimui tobulėti, dalytis patirtimi. O savo žaidimo jau nebepagerinsime, kokį lygį pasiekėme, toks ir bus. Svarbu, kad labai nekristų.

– Neabejoju, kad turite kuo pasidalyti ir su ekipos treneriu Laimiu Bičkausku...

– Žinoma, treneris visada išklauso mūsų nuomones. Prieš rungtynes trise aptariame veiksmus, kas ir kaip turi būti. Su trenerio darbu galbūt susiesiu savo ateitį – turiu UEFA B licenciją, todėl man tokia patirtis naudinga. Bet kol žaidžiu, patarimais labiau padedu aikštėje: vaikinams pasakau, kurią poziciją užimti ir panašiai. Pareguliuoju taip, kad jie užimtų laisvus plotus, kad man pačiam mažiau lakstyti reikėtų (juokiasi – aut. past.).

– Ar būdamas 36-erių jaučiatės pakankamai stiprus rungtyniauti lygoje, kur dominuoja jauni žaidėjai?

– Manau, kad dar galėčiau pajudėti ne tik šitokiu lygiu. Juk ir mūsų A lyga nėra tokia stipri, kad nebūtų galima joje žaisti. Žinoma, metams bėgant labiau stengiuosi žaisti ne tik kojomis, bet ir galva – t. y. labiau mąstyti aikštėje.

– Jūsų, kaip futbolininko, brendimo laikais Kaunas turėjo bent dvi komandas aukščiausiojoje šalies lygoje. Dabar jau kelinti metai mūsų miesto vardas ištrintas iš A lygos žemėlapio. Gal kitąmet "Spyris" pakeis šią liūdną tradiciją?

– Labai to norėtųsi. Dar prieš šį sezoną manėme, kad žaisime A lygoje. Netikėtai atsirado iš pažiūros solidus rėmėjas, pažadėjo aukso kalnus, bet kai reikėjo tarti lemiamą žodį – dingo iš akiračio. Todėl dėl kitų metų nežinome net ką planuoti. Vien pergalė 1-ojoje lygoje negarantuotų, kad kitą sezoną jau pradėsime aukščiausiojoje. Nesinorėtų į A lygą eiti visiškai nepasiruošus ir juokinti futbolo visuomenę – kaip šiemet Alytaus "Dainava".

Nuo O.Kahno iki F.Ribery

– Per savo karjerą Lietuvos nacionalinėje rinktinėje sužaidėte beveik pusšimtį rungtynių. Kurios įsiminė labiausiai? Galbūt su Francko Ribery vedamais prancūzais?

– Ne, nes jas pralaimėjome. Labiau įsiminė tos, kuriose pasiekėme teigiamą rezultatą. Pavyzdžiui, su legendinio vartininko Oliverio Kahno vedama Vokietijos rinktine, kai išvykoje sužaidėme lygiosiomis 1:1. Vėliau namuose 1:0 įveikėme škotus. Dar smagu prisiminti ciklą su Jose Couceiro, ypač triuškinamą pergalę 3:0 prieš rumunus. Dar namuose 2:0 nukovėme Austrijos rinktinę. Turiu apie tas įdomiausias rungtynes primenančių marškinėlių, kuriais keisdavomės su varžovais. Yra ir kažkurio iš prancūzų, bet ne F.Ribery. Jo pavardę atsiminčiau.

– Vos po dviejų mėnesių Lietuvos rinktinė pradės pasirodymą 2016 m. Europos čempionato atrankos turnyre. Ar tai, kad šiame cikle pirmą kartą į finalinį etapą bus išdalyta ne šešiolika, o 24 kelialapiai, suteikia realų šansą lietuviams žaisti žemyno pirmenybėse Prancūzijoje?

– Apie pirmą vietą, patekus į vieną grupę su anglais, net šnekėti neverta. Dėl antrosios susikauti taip pat bus labai sudėtinga. Aplenkti šveicarus, žinant mūsų futbolo lygį, šiandien praktiškai neįmanoma. Tai šalys, kurios į futbolo infrastruktūrą investuoja didžiulius pinigus, o mes ką? Net juokinga lyginti. Nepamirškime, kad mūsų grupėje dar yra ir slovėnai. Jie irgi ne dovana. Apskritai, aš nežinau, ar pasaulio čempionate tokios komandos kaip Lietuva būtų labai laukiamos.

– Pastarasis mėnuo – tikra šventė futbolo gerbėjams. Ar stebėjote pasaulio čempionato Brazilijoje kovas?

– Stengiausi nepraleisti nė vienų rungtynių. Sirgau už Europą, ypač palaikiau Nyderlandus ir Belgiją. Šiame čempionate dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad įvarčiais lyja tik grupių varžybose, o atkrintamosiose visus slegia atsakomybė, vyrauja gynybinis futbolas, išskyrus vienas rungtynes, viską lemia vienas taiklus smūgis arba baudinių serija.

Rusų mentalitetas nešokiravo

– Grįžtant prie karjeros: jums teko žaisti garsiausiame Rusijos klube Maskvos "Spartak", Latvijos – Rygos "Skonto", Lietuvoje karaliavusiose FBK "Kauno" ir Panevėžio "Ekrano" ekipose. Ar domitės, kaip sekasi jūsų buvusioms komandoms, pažįstamoms futbolo žvaigždėms?

– Be abejo, pasižiūriu rezultatus, paskaitau naujienas. Pavyzdžiui, Rusijos žiniasklaida labai daug rašo apie "Spartak", kuriame praleidau ne vienus metus, kartu laimėjome Rusijos vicečempionų titulus. Tada tai buvo įvertinta kaip nesėkmė. Matau, kad jiems kaip visada nesiseka. Tik kur kas labiau. Šiaip su buvusiais spartakiečiais kontaktų nepalaikau, nes visi, su kuriais žaidėme, jau atsisveikino su klubu.

– Maskvoje gyvenote bene penkerius metus. Kas iš to laikotarpio labiausiai įstrigo?

– Maskva – didžiulis megapolis. Atitinkamai dideli ir atstumai mieste, nerealios transporto spūstys. Dažnai nežinodavau, ar reikiamą atstumą įveiksiu per valandą, ar per tris. Rusijos sostinei sentimentų liko, kada nors bus įdomu į ją sugrįžti, bet gyventi ten tikrai nenorėčiau. Mane visuomet traukdavo gimtasis Kaunas.

– Ar spėjote perprasti rusišką mentalitetą, charakterį?

– Kad jis nelabai skiriasi nuo lietuviško. Daugelis gyvenome sovietinėje epochoje, sąlygos ir žmonių įpročiai visur buvo panašūs. Ar rusai išgeria daug degtinės? Kad ir lietuviai nemažai (juokiasi – aut. past.). Gal legionieriai iš Pietų Amerikos Rusijoje ir jaučiasi kaip kosmose. Jie susiduria su pernelyg dideliais kontrastais – tiek klimato, tiek mentaliteto. Man tokio šoko nebuvo.

– Tikriausiai per tuos metus Rusijoje patyrėte nemažai nuotykių, neįprastų nutikimų?

– Jų buvo, bet iškart sunku ir atsiminti. Gal vis tiek daugiausia nutikimų susiję su kelionėmis. Buvo neįprasta situacija, kai "Spartak" futbolininkus vežęs autobusas beviltiškai užstrigo Maskvos spūstyse. O netrukus laukė labai svarbios Čempionų lygos rungtynės su galingu Europos klubu (Milano "Inter" – aut. past.). Nematydami kitos išeities žaidėjai čiupo sportinius krepšius ir nusileido į metro, kuriuo kartu su tūkstančiais sirgalių sėkmingai pasiekė stadioną. Tiesa, aš tose rungtynėse nežaidžiau. Ir tokių drastiškų, kai "Spartak" skrendant iš stovyklos Turkijoje į lėktuvą trenkė žaibas, pavyko išvengti. Vaikinai sakė, jog tąsyk nusileidę visi žegnojosi.

– Ar esate patenkintas savo karjera?

– Svaičioti galima daug, bet reikia žinoti savo galimybių ribas, savo lygį. Reikia suvokti, kiek daug žmonių pasaulyje žaidžia futbolą, kiek siekia profesinių aukštumų ir kokia yra konkurencija. Aš dėl nieko nesigailiu. Duok Dieve visiems tokios karjeros. Juolab kad skintis kelią į Europą iš Lietuvos daug sudėtingiau nei iš futbolo šalies. Būtina turėti ir talento, ir įdėti labai daug darbo.