Pernai pirmoje lygoje „Panevėžio“ ekipai atstovavęs S.Čyžas savo begaliniu pasitikėjimu tapo vienu svarbiausiu komandos žaidėju. Žaidėju, kuris dėl savo universalumo užkaišiodavo visas būtinas komandos skyles.

Tas universalumas papirko ir „Trakų“ vadovus, kurie vos per kelias peržiūros dienas įsitikino, kad šis futbolininkas reikalingas šalies vicečempionams. Ir nors daugelis į šį riterių pastiprinimą žiūrėjo su ironiška šypsenėle, pats futbolininkas per ketverias oficialias šio sezono rungtynes trenerių pasitikėjimo sulaukė net tris kartus – įskaitant, ir supertaurės rungtynes su Vilniaus „Žalgiriu“.

Tąsyk žengęs į aikštę S.Čyžas toli gražu nepriminė jauno pasimetusio berniuko. Anaiptol. Su jo buvimu aikštėje „Trakai“ dvikovos pabaigoje žaidimo kontrolę visiškai buvo perėmę į savo rankas.

„Degiau noru žaisti. Pirmos tokios rungtynės mano gyvenime, kai tiek daug žmonių, kai tokia atmosfera. Visada esu užsivedęs, bet tąsyk buvo kažkas neįtikėtino“, – patirtį debiutuodamas „Trakų“ ekipoje prisiminė S.Čyžas.

Vėliau futbolininkas savo galimybės sulaukė dvikovoje su „Stumbru“, o su „Sūduva“ rungtynes pradėjo starto sudėtyje.

„Lyginant su pirma lyga, tai čia žaisti fiziškai žymiai sunkiau. Be to, žymiai didesni greičiai, o ir mąstymo lygis aukštesnis. Negaliu sakyti, kad to nesitikėjau, nes treniruočių metu buvome tam ruošiami“, – kalbėjo jaunasis trakiškis.

– Prieš atvykdamas į „Trakus“, turbūt supratai, kad čia konkurencija milžiniška. Kaip sugebėjai nepasiklysti ir rasti savo vietą?

– Kiekvienais metais keliu naujus tikslus ir laiptelis po laiptelio siekiu savo svajonės. „Trakai“ man naujas iššūkis, kurį priėmiau su malonumu. Turiu didžiulį šeimos palaikymą, o siekiant svajonės, tai yra didžiulis privalumas.

– Įvardink dalykus, su kuriais kol kas susitvarkyti labai sunku.

– Nors to gal ir nesimato, tačiau man vis dar labai sunku nugalėti jaudulį. Kiekvienąkart reikia pratintis iš naujo, bet tada būna lengviau. Esu atsidavęs futbolui, savo komandai, treneriams, visam personalui, gerbėjams, norisi visiems įrodyti, kad gali. Norisi nenuvilti, dėl to tas jaudulys ir atsiranda.

– Šį sezoną „Trakų“ savotiška vizitine kortele tampa antrieji rungtynių kėliniai. Kaip manai, kodėl tiek su „Žalgiriu“, tiek su „Jonava“, tiek su „Sūduva“ po pertraukos komandos veidas absoliučiai pasikeisdavo?

– Patys ieškome atsakymo, dėl ko nesiklosto žaidimas pradžioje. O tai, kad jis pasitaiso po pertraukos – yra natūralu. Esame riteriai, kurie nepratę pralaimėti. Dėl to ir kylame į kovą. Aišku, reikia gerą žaidimą demonstruoti nuo pirmos minutės, tačiau sezonas dar tik prasideda. Neabejoju, kad viskas susitvarkys.

– Kas, tavo nuomone, yra didžiausia „Trakų“ jėga?

– Neabejotinai, visas kolektyvas, įskaitant žaidėjus aikštėje, visą personalą už aikštės ribų, visus žmones, kuriems patinka „Trakai“. Mūsų komandos jėga – vieningumas, draugiškumas, kovingumas.

– Kaip įsivaizduoji, kiek potencialo dar neišnaudota ir kur dar labiausiai galima žengti į priekį?

– Tobulėjimui nėra ribų, reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Tiek, kiek dirbsi, tokie bus rezultatai. Nieko gyvenime nepasiekiama be darbo. Kai tai įsisavinsime, tada ir kilsime aukštyn.

– Kalbant apie žaidėjus, kuris iš trakiškių yra tikrasis komandos lyderis?

– Lyderiu gali būti bet kuris – ir Arūnas Klimavičius, ir Tadas Labukas, ir Valdemaras Borovskis, ir Aleksandras Byčenokas, ir Deividas Česnauskis. Jų patirtis suteikia galimybę ir mums jauniems žaidėjams mokytis iš jų. Vieno lyderio mūsų komandoje nėra.

– Kaip įsivaizduoji, kada „Trakai“ turėtų pasiekti formos piką?

– Bijau prisikalbėti, bet tikiuosi, kad nuo kito turo.

– Kuri iš komandų (visų aštuonių) šiuo metu žaidžia geriausią futbolą A lygoje?

– Pradžia sezono, dar sunku pasakyti. Man įspūdį paliko „Jonavos“ ir Marijampolės „Sūduvos“ komandos, kurios tikrai žaidžia akiai patrauklų futbolą.