Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) futbolo rinktinė rengiasi vienam paskutinių sezono akcentų – rytoj Vilniuje vyksiančiai dvikovai su Airijos bendraamžiais. 2017 metų Europos čempionato atrankos turnyre lietuvių padėtis nepavydėtina, tačiau ginklai dar nesudėti.

„Nuotaikos - tikrai kovingos. Norime parodyti, kad mūsų komanda ir ši futbolininkų karta apskritai nėra tokia jau beviltiška, kaip buvo galima spręsti vien pagal rezultatus“, - teigė jaunimo rinktinės treneris Antanas Vingilys.

Jis penktadienį pirmą kartą šiame atrankos turnyre galės remtis bene visais pagrindiniais jaunimo rinktinės lyderiais, tarp kurių suaugusiųjų rinktinėje jau įsitvirtinę Lukas Spalvis, Vykintas Slivka, Deimantas Petravičius ir kiti.

Su 51-erių metų specialistu, ne vienerius metus dirbusiu ir Nacionalinėje futbolo akademijoje (NFA) Kaune, diskutavome ne tik apie jaunimo rinktinės situaciją, bet ir apie kitų amžiaus grupių talentų ugdymą.

Pagalba - iš vyrų rinktinės

- Kokiomis nuotaikomis pasitinkate mačus su airiais ir lapkričio 17 d. išvykoje su italais? Gresia dar du skaudūs antausiai?

- Nuotaikos dviprasmiškos: vis dar neturime iškovotų taškų, bet šiuose mačuose, ypatingai namuose su Airija, tikimės parodyti, kad šį tą galime. Pagaliau rinktinėje turėsime visus pajėgiausius šio amžiaus žaidėjus. To šiame atrankos cikle dar nėra buvę. Žinoma, nuo pralaimėjimų nesame apsidraudę, juolab žaidžiant su tokiomis galingomis komandomis, bet kovą ir visų mūsų maksimalias pastangas tikrai išvysite. Darysime viską, kad reabilituotumėmės prieš futbolo visuomenę, sirgalius.

- Kol kas rinktinės rezultatai – labai prasti: 5 rungtynės – 0 taškų, 0 įmuštų įvarčių. Kodėl susiklostė tokia situacija?

- Pirmiausia, jau minėjau, kad nuolat žaidėme be 5 – 7 pagrindinių futbolininkų. Tai - pajėgūs žaidėjai, jau atstovaujantys vyrų rinktinei, tad likdavome be pagrindinių savo ginklų. Tai tiesiogiai atsiliepė ir rezultatams. Žinoma, niekada nebus, kad visą ciklą sužaistume tobulos sudėties, tačiau su airiais situacija bus artima idealiai. Kita vertus, mūsų atrankos grupė tikrai stipri, tad įveikti kažkurią iš pirmaujančių rinktinių yra labai rimtas iššūkis.

- Kaip tuomet paaiškintumėte gėdingą pralaimėjimą Andoros rinktinei, kuri nė iš tolo neprilygsta elitinėms komandoms?

- Tuomet dar nebuvau rinktinės treneris (ekipai vadovavo Arminas Narbekovas. - aut. past,.), tad galiu spręsti tik kaip žiūrovas. Akivaizdu, kad tose rungtynėse mūsiškiams tiesiog fatališkai nesisekė. Taip nepasiseka gal tik kartą per 10 metų. Vaikinai visiškai dominavo aikštėje, nerealizavo krūvos progų, tačiau nepavojingame epizode užsidirbo 11 m baudinį į savo vartus, o pabaigoje praradę savitvardą dar gavo dvi raudonas korteles. Treneriui tai buvo ne mačas, o nelaimė. Vaikinams – labai skaudi pamoka.

Pasigenda klubų indėlio

- Vertinant skaičius atrodo, jog jaunimo rinktinės jau kokį dešimtmetį tik silpnėja. Jei 2004-aisiais ekipa, kurios pagrindą sudarė panevėžiečiai, tik per plauką nepateko į Europos čempionato finalo etapą, tai vėliau iki 21 metų komanda nuolat finišuodavo arti grupės dugno.

- Jūsų minimą rinktinę sudarė viena talentingiausių žaidėjų kartų. Tačiau, jei pažiūrėtume kiek iš jos prasibrovė į vyrų rinktinę, manau, kad dabartinė karta būtų net perspektyvesnė. Tačiau apie ištisos futbolininkų kartos perspektyvumą negalima spręsti vien remiantis jaunimo (iki 21 metų) rinktinės rezultatais. Reiktų žiūrėti ir kitų amžiaus rinktinių pasiekimus, o jie yra netgi geresni nei ankstesniais metais. Be to, nėra buvę, kad tiek daug mūsų jaunų žaidėjų domintų žinomus Europos klubus ar turėtų su jais sutartis.

- Dabartinėje jaunimo rinktinėje žaidžia daugelis jūsų auklėtinių iš 19-mečių rinktinės, kuri prieš dvejus metus kaip lygi su lygiais grūmėsi Europos pirmenybių finalo etape su tokiais futbolo grandais kaip Olandija, Ispanija ar Portugalija. Kodėl perėję į vyresnių rinktinių grupę jie staiga tapo nekonkurencingi?

- Nesakyčiau, kad visiškai nekonkurencingi, tačiau - taip: jei lygintume, kiek per tuos dvejus metus pažengė mūsų tuometiniai varžovai ir mūsų žaidėjai, skirtumas, žinoma yra. Reikia suprasti, kad jaunimas pirmiausia tobulėja ne rinktinėse, o klubuose. Pažiūrėkite kokiuose klubuose treniravosi olandai ar ispanai, ir kur nuėjo mūsų futbolininkai. Tie, kuriems pavyko įsitvirtinti užsienyje, kaip Lukas Spalvis, Vykintas Slivka, Simonas Stankevičius, Deimantas Petravičius, pastebimai paaugo. Tik traumos kol kas neleidžia atsiskleisti Gratui Sirgėdui (iš Vokietijos bundeslygos „Stuttgart“ klubo persikėlė į 3-osios lygos „Stuttgarter Kickers“. - aut.past.).

Tačiau dauguma mūsų vaikinų pateko į Lietuvos pirmąją lygą, geriausiu atveju, į A lygą. Joje tobulėti galima iki tam tikro lygio. Tikriausiai nieko nenustebinsiu sakydamas, kad mūsų šalies čempionatas nuo pat 2005 ar 2006 metų tikrai nesustiprėjo. Išskyrus 4 pirmaujančias komandas, kitos vargiai atitinka rimtų pirmenybių lygį, o kai kurių A lygoje išvis neturėtų būti. O jei vertintume visą klubo struktūrą, turbūt tik Vilniaus „Žalgiris“ atitinka visus gero europinio klubo kriterijus.

- Tačiau ne mažiau svarbu, jog klubai patys investuotų ir kryptingai augintųsi pamainą pagrindinei ekipai…

- Čia ir yra didžiausia problema. Kaip minėjau, tik žalgiriečiai, bei dar du trys klubai turi pajėgią dublerių komandą, perspektyvias jaunesnių amžiaus grupių ekipas, sutartis su futbolo mokyklomis ir t.t. Tokia futbolo piramidė turėtų būti kiekviename iš 10-ies A lygos klubų. O kol kas tai labiau išimtis nei tendencija. Komandos vos suduria galą su galu ir jaunimo ugdymo klausimus sprendžia chaotiškai. Sistema turėtų veikti kompleksiškai. Jaunimo  ugdymo naštą turėtų dalinti privatūs klubai, savivaldybių išlaikomos futbolo mokyklos ir Nacionalinė bei regioninės futbolo akademijos. Kol kas daugiausia sukrauta ant Nacionalinės akademijos Kaune pečių (NFA).

Skinasi kelią aukštyn

- Kiek dabartinėje jaunimo rinktinėje yra NFA auklėtinių?

- Maždaug du trečdaliai.

- NFA veikia jau beveik dešimtmetį. Kodėl pagrindinės lietuviškos futbolo kalvės auklėtiniai iki šiol taip ir neužplūdo žinomų Europos klubų?

- Sutartis su užsienio komandomis pasirašė keliasdešimt NFA žaidėjų. Gaila, kad ne visiems jiems pavyksta užsibūti ilgesnį laiką. Vis dėlto talentų ugdymo procesas yra kompleksiškas ir sudėtingas. Be to, šioje srityje susiduriame su milžiniška konkurencija. Talentus augina ir futbolo madas diktuojančios šalys ir jos tai daro ištisus dešimtmečius. Jos turi nepalyginamai didesnius resursus tiek finansine, tiek žmogiškųjų išteklių prasme. Nerealu, jog vienintelė mūsų nacionalinio lygio akademija galėtų lygiaverčiai konkuruoti su tų šalių akademijomis. Siekiant maksimalių rezultatų tokio lygio akademijų Lietuvoje reikėtų dar 3 ar 4-ių. Pabrėžiu, ne šiaip regioninių akademijų, o būtent tokių, kokia yra Kaune.

- Galbūt NFA parengia nekokybiškus kadrus?

- Nelygu ką mes laikome kokybe. Jei tikimės, kad iš NFA vaikinų suburtos šalies rinktinės įveikinės Vokietijos ar Ispanijos rinktines, tai nemanau, jog tokie lūkesčiai realūs. Tačiau jei mūsų atskaitos taškas: daugelio amžiaus grupių rinktinių rezultatai, tai jie per pastarųjų 4 metų ciklą tikrai nėra tragiški. 2011 metais 1995-ųjų metų gimimo rinktinė pateko į Elitinį Europos pirmenybių atrankos etapą. Ta pati komanda pateko į 19-mečių Elitinį etapą. 1996-ųjų gimimo rinktinė šiemet taip pat garbingai kovojo Elitiniame etape, sužaidė lygiosiomis su Švedijos ir Belgijos bendraamžiais. Šiemet mūsų 17-mečių rinktinė atrankoje sužaidė lygiosiomis su Serbijos komanda, įveikė Liuksemburgo atstovus, o iki kito etapo pritrūko vos taško. Visa tai rodo, kad NFA darbo rezultatai yra, o bendras vaizdas – ne toks tragiškas, kaip kartais piešiama.