„Kiek jau galima būti "lochais"?“, „Pankai, lauk iš rinktinės“, „Tai visgi nieko nekeičia“ ir panašios skanduotės aidėjo LFF stadione. Kad prisimintume paskutines Lietuvos rinktinės rungtynes, kuriose būtų išlieta tiek daug pykčio, reikėtų giliai pasikapstyti archyvuose.

Vakar matėme, ko gero, keisčiausią pergalę mūsų futbolo istorijoje. Pergalę, kuri, skirtingai nei kitos, neteikė visiškai jokio džiaugsmo. Atvirkščiai, turbūt ne vieno galvoje buvo mintis, kad sužaisti lygiosiomis ir pasidaryti gėdą prieš visą Europą dabar jau nebėra pats blogiausias variantas.

Juolab, kad po pralaimėjimo Estijai turnyrinės lentelės požiūriu viskas šiaip ar taip prarasta. Gal gėdingos lygiosios prieš San Mariną būtų per daug net Igoriui Pankratjevui ir jis pasitrauktų?

Tačiau iš 23 profesionalių futbolininkų sudaryta Lietuvos rinktinė per pridėtą laiką vis tik išplėšė pergalę prieš barmenų, fabrikų darbuotojų, pardavėjų bei bankininkų rinktinę.

Lukas Spalvis vaidino įsižeidusį bei ėmė tildyti tulžį ant rinktinės pylusius fanus, tarsi šiuo įvarčiu būtų išplėšęs pergalę prieš Slovėniją ar kitą panašaus pajėgumo rinktinę. Tarsi fanai būtų kažkokios neadekvačios būtybės, neturinčios nė mažiausios nuovokos apie futbolą ir vakarykščius varžovus.

Bet tai buvo mažytis, iš idėjos žaidžiantis San Marinas. Ne veltui prieš kone kiekvienas šios rinktinės rungtynes yra akcentuojami ten žaidžiančių futbolininkų darbai – siekiant pabrėžti, kad tai tėra mėgėjų komanda. Ir kad ji metai iš metų stoja kovoti prieš savo amato profesionalus, dažnai tie profesionalai būna aukščiausio lygio, o prieš juos San Marinas praleidžia 6, 7 ar net 8 įvarčius.

Šis L. Spalvio gestas privertė susimąstyti – ar iš tikro Lietuvos futbole dar yra bent minimalus gėdos bei atsakomybės jausmas?

Vienas iš trijų variantų  - Lietuvos futbolininkai iš tiesų galvojo, kad 2-1 prieš San Mariną yra gerai, o fanų pyktis jų atžvilgiu nėra pagrįstas.

Antras – galbūt jie paprasčiausiai nesuvokia, kas per futbolo darinys yra San Marinas ir kad tai yra iš mėgėjų sudaryta rinktinė, kuriai namuose reikėtų atseikėti bent jau 2-3 sausus įvarčius tam, jog vakare galėtum ramiai miegoti? Galbūt jie nežino fakto, kad Lietuva tapo pirmąja rinktine per 14 metų praleidusia įvartį namuose prieš San Mariną?

Galiausiai – galbūt jiems fanai paprasčiausiai nerūpi? Gal iš tikro Lietuvos futbolo standartai 2015-aisiais tėra tokie apgailėtini, kad per pridėtą laiką išplėšta pergalė prieš San Marino barmenus yra teigiamas rezultatas?

Vakar po rungtynių nė vienas žaidėjas neišdrįso ateiti prie fanų tribūnos. Tai yra arogancija aukščiausiame lygyje, adekvatumo nebuvimas bei nepagarba žmonėms, kurie rinktinę palaiko išvykose, nuo Estijos iki San Marino, bei kurie mokėjo pinigus tam, kad aikštėje pamatytų totalų futbolo šlamštą.

Paimkite pavyzdį iš Matso Hummelso bei nueikite atsiprašyti už pastarosios savaitės krachą. Niekas jūsų nemuš, o kaip tik prisimins kaip atsakingus žmones su gėdos jausmu.

Priminsime, kad abonementas į rungtynes su Šveicarija, San Marinu bei Anglija kainavo 80 eurų (55 tribūnoje už vartų) t.y. ketvirtadalį vidutinio mėnesinio atlyginimo Lietuvoje.

Ir viskas, ką fanai pamatys už 80 eurų yra pralaimėjimas šveicarams, per kraujus išvargta pergalė prieš San Mariną bei, greičiausiai, sutriuškinimas prieš anglus.

Be abejo, prie kainos prisideda ir natūrali fanų trauka Anglijos bei Šveicarijos rinktinių atžvilgiu, tačiau vėlgi grįžtame prie to pačio klausimo – ar mes vis dar turime tokius žemus standartus ir gyvename ala 1992-ųjų Barselonos olimpinių žaidynių pasaulyje, kur didžioji atrakcija buvo tiesiog pamatyti JAV „svajonių komandos“ žvaigždes jau prieš rungtynes žinant, jog jos mus sutriuškins 40-50 taškų?

Tačiau akivaizdu, kad žaidėjai čia nėra pagrindinė problema. Bent dalinai reabilituokime juos – galbūt L. Spalvio gestas fanams buvo atliktas paprasčiausiai iš pykčio bei inercijos, o Lietuvos futbolininkai supranta, koks siaubingas vaizdas buvo vakar. Ir atsibudę ryte, atvėsus aistroms, savo pasirodymą, rezultatą ir praleistą įvartį gal netgi sugebės pastatyti į tam tikrą kontekstą.

Yra vienas žmogus, kuris greičiausiai nesupranta nieko ir tai yra I. Pankratjevas.

Jis kaip visada negirdėjo nei piktų skanduočių, nei raginimų atsistatydinti. O kodėl atsistatydinti? „Juk viskas gerai, laimėjom“, – mintį galvoje brandina Pankas.

Juk mūsų standartai tėra pasižiūrėti į anglų žvaigždes bei, jei pasiseks, laimėti prieš San Mariną ir juos aplenkti grupėje.

Kaip visada, po rungtynių I. Pankratjevas baksnojo į bereikšmę statistiką.

„Va, 9 smūgius į vartų plotą padarėm, kūrėm progas tik kad pataikyt neišėjo.“.

Tačiau smūgis ir proga įvarčiui nėra tapačios sąvokos. Smūgių gal ir buvo, tačiau progų, žinant, kad varžovas yra San Marinas, buvo graudžiai mažai. Neskaitant įvarčio, įsiminė nebent Fiodoro Černycho smūgis tiesiai į vartininką.

Treneriui neužteko gėdos pripažinti, kad tai, kas vakar vyko LFF stadione, buvo baisu. Rungtynės buvo iš tos pačios serijos kaip pralaimėjimai 0-4 Gruzijai bei 1-6 Vengrijai. Vakaras, kurį po 20 metų prisiminsime kaip žemiausią tašką šio dešimtmečio futbolo istorijoje.

Na, nebent kažkokiu būdu per likusius 5 metus sugebėtume pulti dar žemiau.

Igori, būk geras, išeik. Ir su savim pasiimk Kvedarą.