Neabejotinai, ištvermingiausias 27-erių metų A lygos žaidėjas per savo karjerą iškentęs keturias operacijas, tarp kurių net tris plyšusių kryžminių raiščių.
„Tokių kaip aš, Lietuvos futbole daugiau nėra. Vieni baigia karjeras po pirmos operacijos, kiti po antros. O aš per daug myliu šį žaidimą, todėl žiūriu į priekį ir tikiuosi, kad ateis geresni laikai. Pažiūrėkite į Robertą Javtoką. Tiek daug sunkių traumų ir tokia įspūdinga karjera. Man jis puikiausias pavyzdys“, – pokalbį su oficialia „Trakų“ svetaine pradėjo L.Kochanauskas.
Prieš prasidedant šiam sezonui puolėjas jau buvo įgavęs neprastą sportinę formą, tačiau nemalonus kontaktas su vartininku dar pusmečiui atidėjo jo taip trokštamą sugrįžimą į aikštę. Gydytojų verdiktas – lūžęs blauzdikaulis.
„Kai po tos sunkios traumos grįžau į aikštę, visąlaik jaučiau diskomfortą. Plokštelė, kuri buvo įdėta norint sujungti kaulus, man trukdė demonstruoti savo sugebėjimus. Su klubu sutarėme, kad aukojame sezono pabaigą, aš išsiimu plokštelę ir šiemet kartu su komanda pradedu pasiruošimą naujam sezonui.
Jaučiausi iš tikro gerai. Po to susidūrimo su vartininku, galvojau, kad tai paprasčiausias susidūrimas. Netrukus paaiškėjo, kad ne... Kitą dieną uždėjo gipsą“, – pasakojo futbolininkas.
Kol kas dar atskirai nuo komandos besitreniruojančiam puolėjui praėjusį penktadienį gydytojai uždegė žalią šviesą – jam leista didinti krūvius, o netrukus pradėti darbą su komanda.
„Du mėnesius buvau sugipsuotas ir tik tada pradėjau reabilitaciją. Dabar situacija tokia, kad galiu bėgti maksimaliai, su kamuoliu judėti maksimaliai, tik privalau pasisaugoti kontakto.
Gydytojai prašė prisisaugoti. Jei tins, jei skaudės, turėsiu mažinti krūvius, tačiau kol kas viskas gerai. Manau, kad po poros savaičių grįšiu ir į komandines treniruotes“, – optimistiškai kalbėjo L.Kochanauskas.
– Lukai, iš kur tiek stiprybės? Kaip įtikinti save, kad po tiek traumų dar ne viskas baigta?
– Manęs įtikinėti nereikia. Nuo vaikystės meilė futbolui man įskiepyta. Gal senelio, gal tėtės. Šis žaidimas mano širdyje ir jo negaliu paleisti. Vadovaujuosi principu, kad visąlaik nesisekt negali ir tikiu, kad ateis geresni laikai.
Jei žmonės yra be valios ir nori tik lovoje gulėdami gauti tai, ko trokšta ir apie ką svajoja, tai taip niekada nebus. Norit pasiekti savo svajonę, privalai būti užsispyręs ir sunkiai dirbti.
Žinau, kad mano atveju dauguma jau būtų baigę karjerą. Aš apie blogus dalykus negalvoju, o kai žmonės pradeda žiūrėti į kitų gyvenimus – nusišypsau. Jei kažkas galvoja, kad reikia mesti – tegul galvoja. Aš ne toks.
– Koks tavo režimas?
– Treniruojuosi du kartus kiekvieną dieną, dėl to ne visada galiu stebėti komandos rungtynes stadione. Tiesa, šį trečiadienį važiuosiu į Kauną. Esu pasiilgęs komandos narių, nepaisant to, kad virtualiai bendraujame labai dažnai.
– Kaip jauteis ir ką galvojai, kai komandai nesisekė?
– Galvojau, kada pagaliau tai baigsis? Jei rimtai, tai net ir aukščiausio lygio klubai patenka į duobes. Svarbu, spėti iš jų išlipti. Pažinodamas savo komandos draugus, niekada neabejojau, kad sezono pradžios nesėkmės yra laikinas dalykas.
Labai džiaugiuosi, kad komanda nepalūžo, pradėjo žaisti savo žaidimą, pradėjo mušti įvarčius ir pagaliau rinkti taškus bei eiti savo tikslo link.
– Kaip pats įsivaizduoji savo vaidmenį komandoje?
– Žinau, kad reiks laiko. Po tokių pauzių nėra lengva įgauti trenerio pasitikėjimą ir žaidybinio laiko. Prie trenerio Olego Vasilenkos turėjau vos kelias treniruotes, todėl turėsiu labai pasistengti, jog įtikinčiau trenerį savo sugebėjimais.
– Kaip įsivaizduoji, kada tai bus?
– Norėčiau, kad būtų trečiadienį, tačiau žiūriu realybei į akis. Nenoriu kalbėti apie konkrečias datas, kad neprisimeluočiau. Bet kokiu atveju, tai įvyks. Galite tuo neabejoti.
Naujausi komentarai