Šiemet Nacionalinę futbolo akademiją (NFA) Kaune baigęs Gratas Sirgėdas – vienas iš tų Lietuvos futbolo talentų, kuriems profesionalo karjera prasideda, deja, ne savo šalyje: 18-metis žaidėją po savo sparnu priglaudė vokiečių "VfB Stuttgart" klubas.

Iš Panevėžio kilęs G.Sirgėdas ryškiai blykstelėjo mūsų šalyje įvykusiame Europos jaunių (iki 19 metų) vaikinų futbolo čempionato finalo turnyre. Smulkutis lietuvis įstabiais techniškais reidais atkreipė žinomų Europos klubų skautų dėmesį.

Be to, NFA auklėtiniui atiteko rezultatyviausiam žaidėjui skirtas prizas – "Auksinis batelis". G.Sirgėdas, kaip ir Nyderlandų atstovas Anassas Achahbaras bei portugalas Alexandre'as Guedesas, įmušė tris įvarčius, tačiau aikštėje praleido mažiau minučių nei abu konkurentai.

Neseniai G.Sirgėdas viešėjo Štutgarte, kur dalyvavo Vokietijos bundeslygos komandos "VfB Stuttgart" peržiūroje. Vienuolikės treneris Bruno Labbadia labai teigiamai įvertino lietuvį, tad G.Sirgėdas netrukus turėtų suraityti pirmąjį savo parašą po sutartimi su profesionaliu klubu.

"Vokietijos klubo agentas buvo atvykęs į Kauną ir pakvietė apsilankyti Štutgarte. Savaitę treniravausi su antrąja "VfB Stuttgart" ekipa, treneris buvo patenkintas mano pasirodymu", – įspūdžiais dalijosi Gratas.

"VfB Stuttgart" klube A.Sirgėdas pirmiausia atstovaus B komandai, kuri rungtyniauja trečiojoje Vokietijos lygoje. Joje žaidžia tik Štutgarto ir Dortmundo "Borussios" antrosios ekipos, kitų klubų dubleriams tenka kovoti žemesniuose ešelonuose.

– Gratai, kaip pradėjai kelią į didįjį futbolą? – paklausėme G.Sirgėdo.

– Tėtis į futbolo treniruotes nuvedė, kai man tebuvo ketveri. Gainioti kamuolį iškart patiko, tad kitomis sporto šakomis nesusigundžiau. Džiaugiuosi, kad patekau į Tado Butrimo rankas. Šis treneris yra išugdęs Deividą Česnauskį, Marių Stankevičių. Vėliau treniravausi pas Giedrių Juzelėną, o paskutiniu tramplinu į didįjį futbolą tapo Nacionalinė futbolo akademija.

– Ar jau jautiesi subrendęs rungtyniauti ne tik su vyresniais, tačiau ir fiziškai stipresniais varžovais?

– Manau, kad kiekvienam futbolininkui labai svarbu žengti į priekį. Nacionalinėje futbolo akademijoje praleidau trejus metus, o dabar atėjo laikas žengti naują karjeros žingsnį. Norėčiau, kad šis Europos čempionatas Lietuvoje būtų tas meistriškumo laiptelis, nuo kurio galėčiau atsispirti ir bent kiek pakilčiau. Neslėpsiu, noriu atstovauti užsienio klubui.

– Ar Štutgarto klubas – vienintelis, kvietęs tave į savo gretas?

– Prieš ir po Europos čempionato kreipėsi daug kas, tačiau dauguma apsiribodavo tik kalbomis, o ne konkrečiais pasiūlymais. Šiemet pavasarį buvau išvykęs į Portugaliją, dalyvavau Lisabonos "Sporting" treniruotėse, tačiau šioje ekipoje nepasilikau. Džiaugiuosi, kad nežinia, atrodo, baigėsi, kai gavau žinutę iš vokiečių.

– Europos čempionato finalo turnyre Lietuvos rinktinė įmušė keturis įvarčius, tačiau neiškovojo nė vieno taško – pralaimėjo visas trejas rungtynes. Ko pritrūko mūsų komandai?

– Žaidėme su stipriausiomis bendraamžių komandomis. Kovojome garbingai. Jei ne šiokia tokia koncentracijos stoka, mače su olandais tikrai galėjome išplėšti tašką. Buvome verti to. Jei mėgintume atsukti laikrodžio rodykles atgal, galbūt mums prieš čempionatą reikėjo sužaisti daugiau kontrolinių rungtynių su pajėgiais varžovais. Tuomet starto jaudulys tikriausiai būtų nekaustęs.

– Kurie varžovai paliko didžiausią įspūdį?

– Galbūt portugalai. Ir treneris Antanas Vingilys sakė, kad Portugalijos rinktinė – fiziškai stipriausia, turinti daug gerų ir techniškų futbolininkų. Portugalų komandoje kiekvienas žaidėjas – aukščiausio individualaus lygio.

– Nors iš keturių mūsų vienuolikės įvarčių tris įmušei tu, pirmąsias dvejas rungtynes su olandais ir ispanais pradėjai ne starto sudėtyje, bet ant atsarginių suolo. Kaip manai, kodėl?

– Toks buvo trenerio A.Vingilio sprendimas. Jis anksčiau akcentavo, kad žaidžiant su grandais mums svarbiausia – apsiginti. Tad pirmuosius Europos čempionato mačus žaidė tie futbolininkai, kurie gali sėkmingai gintis, rūpinomės savų vartų saugumu. Trečioje dvikovoje su portugalais jau neturėjome ką prarasti, todėl ir rungtynes pradėjau nuo pirmųjų minučių. Nenorėčiau to sureikšminti. Čempionatas man tikrai buvo sėkmingas, bet labiausiai džiaugiuosi, kad padėjau komandai.

– Jūsų rinktinė į S.Dariaus ir S.Girėno stadioną Kaune sutraukė sirgalių minias, kurias seniai matė net nacionalinė vyrų komanda. Ar toks dėmesys jums buvo netikėtas?

– Prieš čempionatą apie kažką panašaus galėjome tik svajoti. Manau, kad nė vienas mūsų rinktinės žaidėjas nesitikėjo, kad per visas rungtynes mus palaikys pilnutėlės tribūnos. Žaisti tokioje aplinkoje buvo labai malonu. Nors ir pralaimėjome, tikiuosi, kad savo aistruolių nenuvylėme.

– Lietuvos futbolo virtuozus galėtume suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kas lėmė, kad mūsų šalies masteliais esi nestandartinis žaidėjas – smulkus, techniškas, greitas?

– Turbūt tai įgimta, tačiau be darbo irgi nieko gero nebūtų. Nuo pat mažų dienų tėtis ir treneris akcentuodavo, kad turiu sugebėti žaisti vienas prieš vieną. To niekada nevengiau, per treniruotes stengiausi daug dėmesio skirti technikai. Manau, kad tai pasiteisino. Apskritai norėtųsi, kad Lietuvoje būtų daugiau techniškų žaidėjų.

– Į tave ir tavo komandos draugą Luką Spalvį dėmesį jau atkreipė ir nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Csaba Laszló. Vengras yra užsiminęs, kad norėtų išbandyti jus abu ir pagrindinėje Lietuvos komandoje. Kaip tai vertini?

– Toks dėmesys jauniems futbolininkams – ypatingas. Kartą jau buvau pakviestas treniruotis su mūsų rinktinės vyrais. Šiek tiek jaudinausi, nes kovoti su fiziškai stipresniais ir subrendusiais žaidėjais nėra lengva, tačiau greitai pripratau. Smagu, kad rinktinėje – puiki atmosfera, senbuviai mane priėmė labai gerai. Tikiuosi, kad ne už kalnų akimirka, kai bus šansas bent kelias minutes pažaisti ir vilkint rinktinės marškinėlius.

– Ar sutinki, kad tau būtų lengviau įsitvirtinti komandoje, kuri žaidžia greitą, improvizacinį futbolą?

– Girdėjau įvairių nuomonių. Neslėpsiu, kad man priimtinas techniškas, pietietiškas futbolas. Žaviuosi Brazilijos rinktinės ir Londono "Arsenal" atakomis. Svajoju kada nors atstovauti Ispanijos ar Portugalijos klubui. Manau, kad šios šalys puikios ir gyventi, ir žaisti futbolą.