Keletą pastarųjų dienų Levinskų šeimos namų durys jaukiame Kauno pakraštyje varstėsi kur kas dažniau nei įprastai. Svečių iš įvairių Lietuvos miestų būreliai vis užsukdavo pasveikinti jubiliatą su 90-ąja sukaktimi.

Tiesa, ne visiems lankytojams buvo lengva „pagauti“ poną Romaną bei jo žmoną Diletą namuose, nes jiedu vis dar neapleidžia savo įmonių verslo reikalų. Vis dėlto Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ir Kauno apskrities futbolo federacijos (KAFF) delegacija buvusį kolegą sveikino jo „tvirtovėje“. LFF generalinė sekretorė Rita Bagdonienė, KAFF prezidentas Dainius Šumauskas, buvęs KAFF vadovas bei R. Levinsko bendražygis Romas Pikčilingis įteikė dovanas bei drauge su solinezantu prisiminė jo nueitus gyvenimo žingsnius bei nuveiktus darbus.

O prisiminti R. Levinskui tikrai yra ką. Daugiau nei tris dešimtmečius Kauno futbolo federacijai vadovavęs diplomuotas ekonomistas ne tik prisidėjo, bet ir inicijavo beveik visus svarbiausius šios sporto šakos Kaune projektus. Pradedant Neries krantinėje dar sovietmečiu duris atvėrusia Kauno futbolo mokykla, kurios auklėtiniai sudarė šlovingiausių Vilniaus „Žalgirio“ laikų komandos pagrindą. Baigiant jau Nepriklausomos Lietuvos futbolo pasiekimais – pirmuoju uždaru futbolo maniežu bei dirbtinės dangos aikštynu, kuriame iki šiol rungtyniauja tūkstančiai žaidėjų – nuo pačių mažiausiųjų darželinukų iki šalies elitinio diviziono komandų.

„Niekuomet nebuvau profesionalus futbolininkas, bet kamuolį dažnai pagainiodavau. Kažin, ar būčiau susiejęs savo gyvenimą su futbolu. Bet tuometinis miesto vadovas Jonas Razumas ieškojo veiklaus žmogaus, o aš jiems pasirodžiau tinkamiausias kandidatas“, - savo pirmus žingsnius futbole prisiminė R. Levinskas.

- Kauno futbolo federacijos prezidentu tapote 1984-aisiais. Kokį ūkį tada radote?

- Gerokai apleistą, bet niekuomet nebuvau panikierius. Profesinėje veikloje, versle vadovavau tūkstantiniam kolektyvui, todėl ir futbolo ūkis manęs negąsdino. Apsiėmiau šios veiklos visuomeniniais pagrindais, savo laisvalaikio sąskaita. Už tai jokių pinigų negaudavau, bet užsidegiau noru padaryti Kauną Lietuvos futbolo centru. Juo labiau, kad gerų specialistų, futbolo talentų čia niekada netrūko. Tik nebuvo tinkamų modernių sąlygų juos ugdyti. Pirmas mano darbas buvo įsteigti normalią futbolo mokyklą. Iki to laiko ji glaudėsi Aušros gatvėje, mažytėse patalpėlėse. Teko įrodinėti, kad miestui reikalinga tikra mokykla su stadionu, treniruočių aikštynais. Užsitikrinęs miesto valdžios palaikymą užsiėmiau mokyklos statybomis, stadiono įrengimu ir t.t. O tais laikais tai buvo didžiulis iššūkis, nes trūko ne tik statybinių medžiagų, technikos, bet net ir sportinių aprangų bei ekipiruotės. Nepaisant visų iššūkių, netrukus mokykla atvėrė duris Neries krantinėje. Iš jos išaugo Stasys Baranauskas, Igoris Pankratjevas, Robertas Fridrikas ir daugelis kitų garsių žaidėjų.

- Dar vienas didžiulis jūsų projektas – Nacionalinės futbolo akademijos namų statybos. Ar po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbai stūmėsi jau lengviau?

- Nieko panašaus. Su šiuo projektu buvo dar sunkiau, nes sklypas, kuriame dabar įrengtos dirbtinės aikštės bei stovi uždaras maniežas, priklausė paveldo zonai. Ten vyko pirmoji Lietuvoje dainų šventė ir toje istorinėje teritorijoje buvo griežtai draudžiama bet ką statyti. Juo labiau tokio masto statinius bei aikštynus, kokių reikėjo mūsų miesto futbolo bendruomenei. Vėl teko ieškoti ryšių, ir geruoju, ir piktuoju, bet leidimą gavome. Nuėjome kryžiaus kelius, bet tikrai vertėjo. Supratome, kad visoje Lietuvoje neturint nė vieno uždaro maniežo, neturint padorios bazės ir aukšto lygio akademijos, jokios futbolo ateities neužsiauginsime. Ir dabar, praėjus daugybei metų, važiuojant pro tą vietą, kur stovi aikštynai, man paglosto širdį matant būrius besitreniruojančių vaikų. Žinau, kad tie mano darbai pasitarnaus dar ne vienai ateities kartai.

- Kaune rekonstravus Dariaus ir Girėno stadioną jau nebegėda priimti ir tituluočiausias rinktines bei klubus. Tačiau Nacionalinio stadiono sostinėje Lietuva iki šiol neturi…

- Man keista matyti, kaip nesugebama įgyvendinti tokio svarbaus visam sportui projekto. Panašu, kad sostinės vadovams trūksta ne sugebėjimų, bet noro. O jei į savo veiklą neįdedi širdies, kalnų nenuversi – nesvarbu, ar sporte, ar versle, ar gyvenime.

- Kokiomis mintimis pasitikote savo gražų jubiliejų?

- Optimistinėmis. O ko čia liūdėti? Sveikata nesiskundžiu, metų naštos pernelyg nejaučiu. Man patinka ir šis mano gyvenimo etapas, kai galiu jau ramiai apibendrinti savo nuveiktus darbus ir mėgautis bendravimo su artimaisiais šiluma.