Ricardo Camara Sobralis, geriau žinomas kaip Cacau, mūsų šalyje lankėsi "Vyčio" klubo vadovo Dariaus Gurskio ir futbolo agento Guilherme'o Ferreiros iniciatyva.

Cacau per savo karjerą žaidė Brazilijos salės futbolo rinktinėje, atstovavo šios šalies, taip pat Ispanijos, Rusijos, Kazachstano, Čekijos klubams. Jo treniruojama Almatos "Kairat" ekipa 2013 ir 2015 m. tapo stipriausia Europoje, o Kazachstano rinktinė pernai iškovojo Europos čempionato bronzos medalius.

45-erių brazilas Kaune surengė seminarą, atvirą treniruotę Lietuvos salės futbolo čempionui "Vyčiui", stebėjo šalies čempionato rungtynes bei Lietuvos salės futbolo taurės turnyro finalą.

– Lietuva man labai patinka, įspūdžiai – puikūs. Kartu atvyko ir mano žmona, apžiūrėjome Kauną, Vilnių. Gražūs miestai, – sakė Cacau.

– Kaip susipažinote su mūsų salės futbolu ir koks jis dabar?

– Tai buvo 2009-aisiais, kai žaidžiau Čekijoje, "Era-Pack" ekipoje. Tada Europos taurės turnyre susitikome su Kauno "Nautara" ir laimėjome 8:1 (vieną įvartį nugalėtojams pelnė ir Cacau – aut. past.). Dabar įsitikinau, kad Lietuvos salės futbolo lygis pakilęs. Šį sezoną į Kauno "Vyčio" klubą atvyko penki brazilai. Tai, kad jie – stiprūs žaidėjai, patvirtino faktas: kauniečiai – šalies čempionai. Anksčiau stebėjau ir Lietuvos salės futbolo rinktinės rungtynes su Prancūzijos komanda. Jūsiškiai pralaimėjo tik po labai atkaklios kovos, rungtynės sutraukė daug žiūrovų. Manau, tai optimizmą skatinantys ženklai. 2004-aisiais aš ir dar keli brazilai buvome pirmieji legionieriai Kazachstane. Tai, kad pernai šios šalies rinktinė iškovojo Europos čempionato bronzos medalius, įrodymas, jog pakilo bendras nacionalinių pirmenybių lygis, žaidėjų meistriškumas. Tad "Vyčio" pavyzdys irgi labai naudingas Lietuvai, paskatins pasitempti, dirbti profesionaliau ir kitas ekipas. Lietuvos salės futbolas nebus toks kaip Ispanijos ar Italijos, bet lygiuotis su Čekija, galbūt net Kazachstanu – kodėl gi ne?

– Kurie sportiniai trofėjai jums reikšmingiausi?

– Man labai brangūs du Brazilijos čempiono titulai. Ne mažiau svarbu ir tai, kad "Atletico Mineiro" klube žaidžiau kartu su dviem geriausiais pasaulio salės futbolininkais – Falcao ir Manoeliu Tobiasu. Labai brangus ir Ispanijos čempionato sidabro medalis, taip pat, jau kaip trenerio, pasiekimai su Kazachstano rinktine. Kai mes Europos čempionato ketvirtfinalyje 5:2 įveikėme čempionės titulą gynusią Italiją, o mažajame finale Belgrade 5:2 – Serbiją, emocijos buvo neįtikėtinos.

– Kuo būti sunkiau: treneriu ar žaidėju?

– Sunkiau treneriui, nes visada po rungtynių galvoje knibžda daugybė įvairiausių minčių, ramybės nėra – analizuoji, mąstai, planuoji. Žaidėjui paprasčiau. Man labiau patiko būti žaidėju.

– Treneri, ar ateityje bendradarbiausite su "Vyčio" klubu? Galbūt atvyksite į Lietuvą ir su savo komanda "Kairat"?

– Tikiuosi ne vien draugiškų rungtynių, bet ir surengti seminarą, tarptautinį salės futbolo turnyrą. Apie tai jau kalbėjausi su G.Ferreira, "Vyčio" vadovu D.Gurskiu, Lietuvos futbolo federacija. Stiprinsime ryšius, o "Kairat" futbolininkai čia tikrai atvyks, gal net šiais metais.