Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė antradienį sužaidė aštuntąsias 2016 metų Europos čempionato atrankos rungtynes. Akivaizdžiais favoritais laikyti lietuviai tik po sunkios kovos rezultatu 2-1 palaužė vieną silpniausių Senojo žemyno rinktinių San Mariną.

Po rungtynių netrūko kalbų apie prastą rinktinės žaidimą, pramuštą dugną bei, žinoma, mūsų futbolininkų nepagarbą sirgaliams. Portalas "Eurofootball.lt" pakalbino sporto komentatorių bei žurnalistą Gediminą Reklaitį.

– Gediminai, pradėkime nuo to, ar pasiektas rezultatas prieš San Mariną atspindi tikrąjį Lietuvos rinktinės lygį?

– Deja, bet atspindi. Turbūt tai pirma pergalė per mūsų istoriją, kuri nesuteikė jokio džiaugsmo. Rungtynės tikrai galėjo pasibaigti ir lygiosiomis, nes tam tikra prasme pavyko išnešti sveiką kailį. Beje, bent mano nuomone, prie to prisidėjo ir sirgaliai, kurių skanduotės galų gale įpykdė futbolininkus ir bent dalis to pykčio buvo paversta kovingumu ir rimtesne kova aikštėje.

Apie taktiką, beje, nekalbėsiu. Jei Igoriui Pankratjevui atrodo, kad komanda laikėsi kažkokio plano, tai man akivaizdu, kad šio žmogaus laukia baleto mokyklos, o ne futbolo klubai. Tokio lygio trenerio šiuo metu nesamdytų net bent kiek rimtesnė Sekmadienio lygos komanda. Taškas.

– Ar tikėjotės panašių rungtynių? Galbūt įsivaizdavote, kad lietuviams padės sava aikštė ir iš mėgėjų sudaryta San Marino rinktinė nesukels tokių didelių problemų?

– Tiesą sakant, slapta kirbėjo mintis, kad tokios rungtynės yra geriausias įmanomas scenarijus. Kodėl? Nes tai parodė, kad ne tik pasiekėme dugną, bet jį pramušėme ir sėkmingai kasamės į dumblą. Beje, žodis "dumblas" gana tiksliai atspindi Lietuvos futbolo bendrą peizažą.

– Kaip vertinate Lietuvos aistruolių skanduotes? Sirgaliai buvo negailestingi, bet teisingi?

– Buvo perlenkta tik dėl vieno rusiško žodžio vartojimo. Daugiau pasirašau po kiekviena skanduote ir būčiau skandavęs kažką panašaus. Tiesa, gerokai daugiau dėmesio galima buvo skirti būtent federacijos bachūrams. Pavyzdžiui, visai tiktų kažkas apie Liepkalnio gatvėje tvyrantį naftalino dvoką, kuris pranyktų pasišalinus keliems konkretiems personažams.

– Atrodo, kad Lukas Spalvis pamažu turėtų tapti mūsų rinktinės lyderiu, tačiau po pergalingo įvarčio jaunas puolėjas iškeikė sirgalius ir užsitraukė jų nemalonę. Jūsų nuomone, ar toks charakterio nevaldantis žaidėjas turi šansų ateityje tapti tikru rinktinės lyderiu arba kapitonu?

– Nežinau, tikrai nežinau.  Viskas priklauso nuo paties L.Spalvio. Man taip iki galo ir neaišku, ar jis neturi galvos ant pečių, ar tėra tiesiog jaunas, emocingas ir karštakošiškas žmogus.

Vakar su juo bendravome. Kai jo paklausiau, kada atsiprašys sirgalių, jis sureagavo labai piktai, su "gražiais palinkėjimais". Bet vėliau jis pats prie manęs priėjo ir pavyko šiek tiek išsiaiškinti mano (ir sirgalių) ir jo paties argumentus. Paaiškėjo, kad Lukas gali ir mąstyti, ir kalbėti. Todėl linijos per jo pavardę nebraukčiau. Bet jis pats turi suprasti, kad jaunas amžius nėra pasiteisinimas. Jis yra profesionalas ir turi elgtis kaip profesionalas. Tiek aikštėje, tiek šalia jos.

– Kiek dar ilgai trenerio kėdėje bus Igoris Pankratjevas? Ar galime tikėtis, kad pasibaigus Europos čempionato atrankai treneris pats savo noru paliks šį postą?

– I.Pankratjevo dienos yra suskaičiuotos ir jis pats tai žino. Jam liko dvejos rungtynės ir du honorarai. Paskui teks ieškotis užuovėjos kažkur kitur. Ta tema net nebėra įdomi. Nors naujo trenerio atėjimas jau dabar leistų garbingiau sužaisti ir su anglais, ir su slovėnais. Tuo neabejoju. Bet tiek I.Pankratjevui, tiek LFF vadams Lietuvos futbolo garbė jau seniai nėra aktualus klausimas.

– Po rungtynių vienas komandos lyderių Arvydas Novikovas pareiškė, kad jie žaidžia ne dėl sirgalių, o dėl savęs. Kaip vertinate šio žaidėjus pasakytus žodžius?

– Nesąmonė. Eilinė. A.Novikovas turbūt nesupranta, kaip veikia šis gyvenimas ir šis žaidimas. Jis ir atlyginimą gauna tik dėl to, kad egzistuoja sirgaliai, kurie eina į stadionus, žiūri televizorių, komentuoja viešojoje erdvėje. Beje, to supratimo neturi ne vienas A.Novikovas. Ir nekalbu vien apie futbolininkus.

Kas jiems "moka" algą, nesupranta ir kai kurie krepšininkai. Dėl to yra ir liūdna, ir kartu pikta. Bet kaip pasakė Albertas Einšteinas, dėl visatos ribų nebuvimo yra abejonių, o žmonių kvailumas tų ribų tiesiog neturi. Tiesa, bent aš dar tikiuosi, kad A.Novikovui kažkada pavyks suprasti, kad dėl savęs jis gali žaisti nebent "Playstation".

– Ar per likusias dvejas rungtynes Lietuvai pavyks iškovoti bent vieną tašką?

– Ne. 0 taškų. Bendras įvarčių santykis bus 0:9, o gal ir dar baisesnis. Šiuo klausimu nesu pesimistas. Esu tik paprastas realistas.