2010/11 metais „Žalgiriui“ atstovavęs Saulius Klevinskas grįžo į sostinę ir pasakojo apie savo keliones. Vartininkas vaikystėje toli gražu nežinojo, kad jo gyvenimas pasisuks tokia linkme. Lankydamas mokyklą, jis išbandė jėgas ne tik futbolo treniruotėse, bet ir krepšinyje bei ledo ritulyje.

Lūžis iš Marijampolės kilusio žaidėjo gyvenime įvyko brolio dėka: „Futbolo treniruotes pirmas pradėjo lankyti brolis, o aš pasekiau jo pėdomis. Paskui dalyvavome tarpmokyklinėse rungtynėse, kur mane pastebėjo treneris Algimantas Gabrys. Jis mane pakvietė į savo grupę ir nuo to viskas prasidėjo.“

Su nostalgija S. Klevinskas prisimena ir pirmąją savo komandą. Tiesa, ne profesionalią: „Pirmoji mano komanda - „Žaidimo sporto mokykla“. Profesionaliai debiutavau 17-os ar 18-os Marijampolės „Sūduvoje“. Pirmas rungtynes sunkiai pamenu – atrodo, praleidau įvartį“, – juokavo Klevo pravardę įgijęs vartų sargas.

Legionieriaus duona

Vėliau futbolininko karjera pasisuko į užsienį: „Gavau gerą pasiūlymą ir iškeliavau į Armėniją, Jerevano „Mika“ klubą. Išvažiavau tik dėl smalsumo, ten praleidau pusę metų ir grįžau į „Žalgirį“. Ten gyvendamas pastebėjau, kad skiriasi žmonių mentalitetas, tačiau tai labai sunku apibūdinti – reikia patirti pačiam.“

Armėnijoje gauta trauma – piršto lūžis – ir klubo nepatekimas į kitą Europos lygos turnyro etapą – buvo pagrindinės priežastys, kodėl vartininkas pradėjo žvalgytis į kitus klubus, kur galėtų išnaudoti savo potencialą.

Tuomet S. Klevinskas gavo pasiūlymą iš atgimstančio „Žalgirio“: „Grįžus į Lietuvą ir prisijungus prie klubo, suburta komanda buvo ambicinga, ją treniravo reiklus treneris.“

Tačiau kelionių troškimas privertė vėl pakelti sparnus. Po Lietuvoje praleistų metų, vartininkas prisijungė prie Maskvos „Torpedo“ komandos.

„Išvažiavau į aukštesnio lygio čempionatą nei Lietuvoje. Iki patirtos traumos sekėsi labai puikiai, net buvau išrinktas geriausiu I diviziono vartininku. Treneris manimi pasitikėjo, todėl žaidžiau visose rungtynėse. Be to, ir komandai sekėsi daug geriau nei visi įsivaizdavo“, – pasakojo ir Lietuvos nacionalinei rinktinei atstovavęs S. Klevinskas.

Ten jis pragyveno tris su puse metų: „Gyvenimas Rusijoje nebuvo kažkuo ypatingas – treniruočių režimas, žmonių masė, visi kažkur skuba, lekia. Galiausiai apsipratau ir dėl to problemų nebuvo.“

Sugrįžimas į „Žalgirį“ įvyko klubo sporto direktoriaus Mindaugo Nikoličiaus iniciatyva – būtent jis ir pasiūlė sugrįžti į Lietuvą: „Klubas tuomet buvo pasikeitęs į gerąją pusę, tapo daug profesionalesnis. Atsirado daugiau žmonių bei rėmėjų, visai kitoks požiūris. Iš senosios komandos buvo likę ir keli draugai: Algis Jankauskas, Egidijus Vaitkūtnas ir Mantas Kuklys.“

Reikia sąlygų

Kaip pasakojo žaidėjas, viskas gerėja, tačiau jis dar prisimena kaip buvo sunku pirmąkart prisijungus prie „Žalgirio“: „Viskas klube patiko, išskyrus treniruočių bazę – treniravomės Vingio parke. Ne pati geriausia vieta, tačiau ką padarysi.“

Kalbėdamas apie treniruočių sąlygas, dėl didelių rankų Raketės pravardę įgijęs futbolininkas paminėjo ir jų skirtumus Lietuvoje ir užsienyje: „Važiuojant iki treniruočių bazės metro, tai užtrukdavo vos 20 minučių. Paskui klubas išsinuomavo treniruočių bazę Pamaskvyje – 70 kilometrų nuo Maskvos esančioje Ramenskoje, kur vėliau ir apsigyvenau. Iki bazės – 5 minutės automobiliu. Turėjome labai daug sirgalių, nes klubas turi gilias tradicijas. Išvis, ten ne tik kitoks požiūris, bet ir pinigai bei rėmėjai – esi aprūpintas viskuo nuo A iki Z.“

Minėdamas problemas Lietuvoje, futbolininkas akcentavo, kad ne tik trūksta rezultatų ir jaunimo praktikos aukštesnio lygio futbolo čempionatuose, bet ir požiūrio: „Žalgiris“ pamažu žengia tuo keliu ir sudaro vis geresnes sąlygas. Jei čia būtų tokios pat treniruočių sąlygos kaip užsienyje, niekas greičiausiai net negalvotų išvažiuoti. Be to, stipresnis čempionatas irgi yra labai svarbu, kad galėtum augti kaip žaidėjas ir kaip žmogus. Tačiau vienareikšmiškai negaliu pasakyti, kur yra geriau – visur yra savų pliusų ir savų minusų.“

Ką žaidėjas ypač akcentavo – viskas pasikeisti turi ir žmonių galvose: „Būtina, kad žmonės patys pradėtų kitaip žiūrėti į futbolą.“

Viskas futbolui

Mėgstamiausias S. Klevinsko hobis – tai, kuo jis gyvena: „Hobis, darbas, gyvenimas – futbolas. Šalia jo yra šeima, su kuria stengiuosi praleisti kuo daugiau laiko. Be to, mėgstu pažvejoti, vairuoti motociklą.“

Pokalbio metu jis papasakojo ir apie didžiausią gyvenime sugautą žuvį: „Šią vasarą pagavau 7 kilogramų karpį. Jis buvo pagautas Maskvoje, parke prie kurio gyvenau.“

Vartininkui ypač svarbi – jį visada palaikanti šeima, kuri praėjusiais metais ir pagausėjo: „Sūnus Haris gimė per Pasaulio čempionato atidarymą, tad iškart padovanojau pirštines – tikiuosi, kad užaugęs bus vartininkas.“

Tiesa, vartininkas akcentavo ir tai, kad nepaisant jo norų, sūnus turi pats pasirinkti savo gyvenimo kelią. Be to, jam gimus, S. Klevinsko laukė iššūkis: „Kai gimė sūnus, jis pusę metų buvo Lietuvoje, nes buvo per mažas keliauti, todėl turėjau gyventi atskirai nuo šeimos. Bet toks sportininko gyvenimas – patys pasirinkome tokią duoną.“

Karjeros įdomybės

Ir iš tiesų, sportininkams tenka keliauti ypač daug – vien šiemet 30-metis futbolininkas treniravosi Kipre ir Brazilijoje. Pastaroji jam paliko didelį įspūdį: „Susitikome su stipriais varžovais, kurie žaidė gerą ir gražų akiai futbolą. Brazilijoje į stadionus nuolat ateina sirgaliai, kurie sukuria puikią ir pakilią atmosferą. Man ten patiko – geras klimatas, todėl nemačiau priežasties nesišypsoti.“

Didžiausioje Pietų Amerikos šalyje vartininko laukė ypač įdomi patirtis – jis įmušė pirmąjį įvartį karjeroje: „Jaudulio nebuvo. Tai buvo jau antras toks kartas. Pirmąkart į vartus mušiau atstovaudamas „Sūduvai“, tačiau tuomet neįmušiau, o dabar pavyko. Žinoma, nenorėjau nuvilti komandos, tai ir buvo svarbiausia.“

Kalbėdamas apie keliones, S. Klevinskas paminėjo ir kitus egzotiškus kraštus: „Mėgstu keliauti, nors tam lieka mažai laiko – noriu pamatyti, sužinoti, patirti ką nors naujo. Iki išvykos į Braziliją toliausiai buvau nukeliavęs į Kuveitą, kai ten žaidėme draugiškas rungtynes prieš jų nacionalinę futbolo rinktinę. Ten buvome vos porą dienų, bet įspūdis labai geras.“

Paklaustas, ko jam trūksta iki pilnos laimės, naujasis „Žalgirio“ vartų sargas buvo konkretus: „Čempionų titulo.“