T. Radzinevičius – žaidėjas, sūduviečiams atidavęs ilgą dalį savo karjeros. Čia jis pradėjo savo profesionalaus futbolininko kelią 1997 metais, o 2005 metais pakėlė sparnus į Čekiją, kur su pertraukomis žaidė iki 2012 metų.

2013 metais jis sugrįžo į Marijampolę ir keturis sezonus vedė į priekį „Sūduvos“ klubą. Per šį laikotarpį jis įmušė 62 įvarčius ir atliko 42 rezultatyvius perdavimus. 2015 metais T. Radzinevičius buvo išrinktas geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku.

2016 metų pabaigoje palikęs „Sūduvą“, puolėjas sezoną praleido Maltos „Valletta“ ekipoje, o dabar rungtyniauja Čekijos ketvirto diviziono klube „Chrastava“. Tuo pačiu jis bando užbaigti Lietuvoje pradėtus trenerio kursus bei aktyviai seka šalies futbolo aktualijas.

37 metų gimtadienį birželį švęsiantis T. Radzinevičius su lff.lt portalu pasidalijo mintimis apie praėjusį „Sūduvos“ sezoną, savo planus ir aptarė vasario 17 dieną Marijampolės „Arvi“ manieže vyksiančias Supertaurės rungtynes.

– Tomai, koks jausmas buvo matyti gimtojo miesto komandą laiminčią pirmąjį istorijoje Lietuvos A lygos titulą?

– Jausmas tikrai buvo smagus. Marijampolė tikrai nusipelnė to titulo ir darė viską, kad jį pasiektų. Deja, kad aš nebuvau to dalimi – norėjau karjerą pabaigti „Sūduvoje“, bet mums nepavyko susitarti su klubu. Buvę komandos draugai man sakė, jog jiems gaila, jog man neteko būti šio žygio dalimi, bet gyvenimas yra toks, jog kartais negali pasirinkti norimo varianto. Visgi palaikiau klubą ir sekiau rungtynes, todėl esu labai laimingas dėl jų pasiekimo.

– Kokį įspūdį paliko pati „Sūduvos“ komanda ir kas suvaidino esminį vaidmenį kelyje link aukso?

– Manau, jog vienas kertinių sprendimų buvo trenerio Vladimiro Čeburino paskyrimas vadovauti komandai. Jis sukomplektavo komandą taip, jog ji būtų pajėgi iššūkiams. Ekipoje buvo nemaža konkurencija, atsarginiai žaidėjai galėjo užtikrintai pakeisti startinės sudėties narius. Ankstesniais metais matėme tokį pavyzdį „Žalgirio“ klube, kurio atsarginių suolas stipriai prisidėjo prie to, jog komanda pasiektų gerus rezultatus. „Sūduva“ pasekė tuo pavyzdžiu ir tai pasiteisino.

– Su dalimi titulą laimėjusių futbolininkų žaidėte ir pats. Kaip manote, kokios žaidėjų savybės leido jiems tapti čempionais?

– Žaidėjams daug lengviau, kai jie žino, kurioje srityje jie yra stipriausi, tad treneris išnaudojo jų geriausias savybes. Matėme, kad dažnai komandai padėjo ir standartinės situacijos. Galbūt patys žaidėjai subrendo. Kaip ir kiekvienais metais, „Sūduva“ ėjo į aikštę kovoti, o šiais metais matėme susitelkimą ir neatsipalaidavimą iki paskutinių rungtynių. Paskutinėse rungtynėse vyrai buvo tokie susikoncentrave, jog, atrodo, „Žalgiriui“ nebuvo galimybių kažką išpešti.

– LFF Supertaurės finalas vyks Marijampolėje po 11 metų pertraukos. Ar galime tikėtis užpildytų tribūnų?

– Marijampoliečiai myli futbolą ir tuo įsitikinome ne kartą. Tai, ko gero, vienintelis sportas, džiuginantis miesto gyventojus, neįskaitant moterų krepšinio. Finalinėje praeito sezono dvikovoje su „Žalgiriu“ susirinko rekordinis skaičius A lygoje ir tai daug ką reiškia. Po žiemos pertraukos aistruoliai bus išsiilgę futbolo. Toks renginys fanams bus vienas geriausių dalykų, kurie gali nutikti metų pradžioje.

– Sezono premjeroje susitiks dvi komandos, kurios nustebino futbolo visuomenę praeitą sezoną. Kokių galime laukti rungtynių?

– Sunku pasakyti. „Stumbras“ – nenuspėjama komanda ir jų sudėtis vis keičiasi. Jų treneris – portugalas ir nuolat atsiveža žaidėjų iš užsienio. Tačiau „Sūduva“ jau parodė, kad gali susitvarkyti su kauniečiais ir visas žaistas praeito sezono rungtynes laimėjo. Kova turėtų būti įdomi, nes sezono pradžioje dar ne visi futbolininkai būna pilnai pasiruošę, būna traumų ir ne pilnos komplektacijos sudėčių. Tad raktas į pergalę bus geras taktinis pasiruošimas.

– Po 2016 metų sezono persikėlėte į Čekiją, kur praleidote nemažą dalį savo karjeros. Kuo skiriasi ankstesni laikotarpiai ten ir dabartinis?

– Žaidžiu ketvirtame divizione, kurio lygis yra pusiau mėgėjiškas. Bandau užbaigti trenerių kursus, kuriuos pradėjau Lietuvoje ir ieškau trenerio darbo Čekijoje. Stengiuosi rasti su futbolu susijusią veiklą, o kaip bus – pamatysime.

– Ar turite planų sugrįžti į Lietuvą?

– Šiuo metu tokių planų neturiu, nes šeima yra įsitvirtinusi čia – žmona turi darbą, sūnus jau pradės eiti į mokyklą, tad būtų labai sunku būti dvejose vietose vienu metu.  Mano širdis yra Lietuvoje ir turiu svajonę dirbti Lietuvos jaunimo rinktinėse. Taip galėčiau suderinti savo asmeninį gyvenimą ir darbą, tačiau laikas viską parodys.