Pasaulio čempionato bronzos medaliai buvo mažas krepšininkų stebuklas, kuris viršijo ne tik šalies, ne tik Lietuvos krepšinio federacijos, bet ir pačios rinktinės lūkesčius.

Stambulas (Turkija)

Atsarga virto triumfu

"Čempionatas nebus lengvas, nes žaisime be savo žvaigždžių. Tai gali išeiti į naudą, o gali ir ne. Žiūrint realiai, pagrindinis mūsų uždavinys pasaulio čempionate yra pasiruošti pergalėms Europos pirmenybėse Lietuvoje kitais metais", – liepos viduryje kruopščiai pasverdamas žodžius dienraščiui teigė Linas Kleiza.

Lygiai po dviejų mėnesių barzdą užsiauginęs puolėjas Stambule krimto bronzinį medalį, tarsi tikrindamas, ar jis – ne miražas.

"Niekas mums iš anksto nebuvo pažadėta, niekas mumis netikėjo. Todėl nepaprastai didžiuojuosi komandos draugais, kurie kovojo, kaip įmanydami, ir parodė, kas yra Lietuva", – su Turkija atsisveikino į simbolinį Pasaulio čempionato krepšininkų penketą išrinktas lietuvis.

Lietuvos krepšinio trofėjų lentynoje nebeliko tuščių ertmių: šalia olimpinių žaidynių ir Europos čempionatų apdovanojimų guls ir planetos pirmenybių medaliai. Juos tėvynei padovanojo tie, iš kurių mažiausiai buvo galima laukti šlovingų žygdarbių. Tie, kurie patys nedrįso sapnuoti apie aukštumas, ant kurių sekmadienio vidurnaktį vieningai užlipo.

Tikėjo patyliukais

Kur atsidurs Lietuva be Šarūno Jasikevičiaus, be Ramūno Šiškausko, be brolių Lavrinovičių? Į visą vasarą aistruolius smaugusį klausimą atsakė dvylika prometėjų, tyliai nešusių ugnį savo širdyje: Lietuvos krepšinio sakmė nesibaigia ties keliomis pavardėmis – ji neturi pabaigos.

"Viltis užlipti ant nugalėtojų pakylos ruseno paslėpta labai giliai. Tik begalinis noras ir ryžtas padėjo mums laimėti. Norėčiau, kad tai, kas per čempionatą padėjo suvienyti mūsų tautą, mūsų tris milijonus, būtų impulsas ir kitose gyvenimo srityse. Norėčiau, kad mūsų šalis pasinaudotų šių vyrų dvasia ir eitų į priekį", – kalbėjo Lietuvos rinktinės vairalazdę Turkijoje tvirtai laikęs vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūra.

Atpalaidavo emocijas

Tą istorinį vakarą Stambule slapčiausios krepšinio specialisto iš Šilutės svajonės virto skrydžiu ant auklėtinių rankų.

Po finalinės bronzinių rungtynių sirenos lietuviškieji krepšinio milžinai triumfuodami suriko taip, kaip daugiau nei dvi savaites be perstojo rėkė į Stambulą rinktinę atlydėjęs niekada vilties neprarandančių Lietuvos sirgalių choras.

Po akimirkos krepšininkai puolė vienas kitam į glėbį ir lankstėsi žaliajai Sinano Erdemo arenos tribūnai, o netrukus į viršų kėlė K.Kemzūrą.

Euforijai persikėlus į Lietuvos ekipos persirengimo kambarį, sudrebėjo šio sienos. "Vyksta drabužinės griovimai darbai", – trumpam iš šventės ištrūkęs kvatojosi puolėjas Tadas Klimavičius.

"Ir šampaną šovėme, ir pergalės cigarą rūkėme. Emocijos liejosi per kraštus. Per čempionatą buvome labai susikaupę, o dabar jau atsipalaidavime. Šiemet rinktinėje tokia atmosfera, kokios dar niekada nebuvo", – džiūgavo kitas aukštaūgis Paulius Jankūnas.

Tuo metu įžaidėjas Mantas Kalnietis, apgaubęs pečius trispalve, skubėjo į tradicinę spaudos konferenciją po rungtynių, glausdamas telefoną prie ausies.

"Perskambinsiu, mama, atia!" – emocingą pokalbį galiausiai nutraukė krepšininkas, bet jo mintys vis dar klaidžiojo po tolius.

"Neturiu žodžių, nesuprantu, ką padarėme. Nežinau, ką pasakyti apie rungtynes, dabar ne tas galvoje, – lietuviškai bėrė M.Kalnietis, o sulaukęs priminimo, kad spaudos konferencijoje bendraujama anglų kalba, nusišypsojo: – Pamiršau, kaip angliškai kalbėti, ir lietuviškai tuoj pamiršiu."

Švilpė, bet ne lietuviams

Krepšininkų džiaugsmui laiko buvo į valias – rinktinė keletą valandų laukė, kol čempionato finale JAV ekipa įrodys savo pranašumą prieš ūžiančių tribūnų karštai palaikomus turkus.

Mačui pasibaigus, būtent ties trečiuoju apdovanojimų pakylos laipteliu atsistojusi Lietuvos komanda tryško karščiausiomis emocijomis. Susikabinę per pečius žaidėjai šokinėjo tai ant vienos, tai ant kitos kojos, nekantraudami paskutiniu oficialiu žingsniu užbaigti savo pergalingą maršą Turkijoje.

Arenos pranešėjui ištarus Lietuvos vardą, pirmasis ant pakylos užšoko rinktinės kapitonas Robertas Javtokas, tarsi pamiršęs per visas pirmenybes jį kamavusią čiurnos traumą, kuri vėl atsinaujino mažajame finale.

Atsisukęs į komandos draugus R.Javtokas plačiai išskėstomis rankomis pakvietė saviškius – Lietuvos rinktinės krepšininkai, treneriai ir personalas, apsigaubę trispalvėmis, pirmą kartą pasaulio čempionatų istorijoje užlipo ant pjedestalo.

Po akimirkos sausakimšoje arenoje pasigirdo kurtinantis švilpimas, bet jis buvo skirtas ne lietuviams, o medalius jiems ant kaklų užkabinusiam Turkijos premjerui Recepui Tayyipui Erdoganui. Krepšininkų tai nesutrikdė – laimingi Lietuvos ekipos atstovai bučiavo išsvajotus apdovanojimus ir kramsnojo juos pozuodami visą planetą apskriejusioms nuotraukoms.

Sekmadienį vėlai vakare rinktinė pažymėjo savo pasiekimą restorane, o kitos dienos popietę išskrido į Vilnių ir pasiekė tėvynę pirmadienio vakarą. Lietuvos rinktinė buvo iškilmingai sutikta sostinės Rotušės aikštėje.

Mintys po varžybų

Kęstutis Kemzūra, Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris

Komandos mikroklimatas, motyvacija, sistema ir sunkus darbas – tai lėmė mūsų pasiekimą. Apie rungtynes su serbais neturiu ko pasakyti – viskas vyko širdyje. Didžiuojuosi savo vyrais, jie yra šaunuoliai ir nusipelnė šių apdovanojimų. Ne kokie nors taktiniai sprendimai, o begalinis noras ir ryžtas padėjo mums laimėti. Robertas Javtokas ir Simas Jasaitis žaidė traumuoti, jiems buvo leidžiami vaistai į kojas. Niekas neverkšleno. Nusiteikimas buvo toks: varžybų dieną, kai eini į mūšį, visi yra sveiki. Problemas palikome už durų. Dabar atrodo, kad viskas buvo paprasta, bet nuo pat pradžių jautėme didžiulę atsakomybę. Ko gero, ji ir buvo sunkiausia. Ačiū vyrams – jie surėmė pečius ir aš sėmiausi tvirtybės iš jų. Noriu padėkoti visiems, kurie manimi tikėjo, ypač Lietuvos krepšinio federacijai. Taip pat ačiū visiems Lietuvos žmonėms. Žinote, koks ilgas buvo mūsų kelias, kuris prasidėjo liepos 15-ąją Druskininkuose. Ir šį laimėjimą pasiekė ne dvylika, o septyniolika žaidėjų. Tie vyrai, kurių čia nėra, labai prisidėjo prie pergalės: Mindaugas Katelynas, Mindaugas Lukauskis, Giedrius Gustas, Donatas Motiejūnas, Arvydas Eitutavičius. Jie stūmė mus į priekį per pasirengimo ciklą. Noriu padėkoti savo kolegoms ir pradėsiu nuo to, kurio nėra su mumis, – Valdemaro Chomičiaus. Jis skambindavo, rašydavo mums. Taip pat Robertas Kuncaitis, Donaldas Kairys, Mantas Šernius. Begalinį indėlį įnešė fizinio parengimo treneris Evaldas Kandratavičius – be šio žmogaus darbo ir žinių būtų neįmanoma žaisti tokiu tempu ir laimėti. Ačiū visai medicinos brigadai: Juozukui (Juozui Petkevičiui – red. past.), Aidui Buzeliui, Aleksejui Peletskiui Rimtautui Gudui, Vyteniui Trumpickui, administratoriui Žydrūnui Vilenčikui: kiekvienas įdėjo savo širdį. Tai buvo komandinis darbas.

Tadas Klimavičius, Lietuvos rinktinės puolėjas

Po nesėkmingai sužaistų rungtynių su JAV pasakėme, kad nepadarėme to darbo aikštėje, kurį turėjome atlikti, todėl per paskutines rungtynes su serbais norėjome padaryti viską, kad tas ilgas kelias, kurį nuėjome Turkijoje, nebūtų veltui. Jaučiu, visi galvojo, kad pusfinalyje geriau būtų žaisti su serbais, nes turkai namuose turėjo milžinišką palaikymą. Manau, su jais būtų buvę daug sunkiau. O serbai atrodė neatsigavę po pralaimėjimo pusfinalyje. Mes turbūt visas pergales tikėjimu iškovojome, komandiniu žaidimu ir komandos dvasia.

Jonas Mačiulis, Lietuvos rinktinės puolėjas

Manau, kad pergalę prieš serbus lėmė tai, kad išsaugojome daugiau fizinių ir dvasinių jėgų po pusfinalio. Rungtynėse su JAV komanda, nors mes ir priešinomės, buvome tikrai silpnesni. Mūsų rinktinėje – nemažai auksinės kartos žaidėjų, kurie tapo pasaulio jaunių vicečempionais ir jaunimo čempionais. Smagu žaisti ir laimėti su tais žmonėmis, su kuriais kartu užaugome, žaidėme nuo mažens. Kartu pykomės, kartu tobulėjome, todėl jausmas – nerealus. Esame vieni prie kitų pripratę, galime aikštėje vienas kitam ir šiurkštesnių žodžių pasakyti, bet mes žinome, ko galime vienas iš kito tikėtis, ką galime padaryti ir ko esame verti. Bendrumo jausmas, vienybė mums padėjo laimėti.

Paulius Jankūnas, Lietuvos rinktinės puolėjas

Tai – neeilinis pasiekimas ir mums, ir Lietuvai. Prieš čempionatą turbūt niekas netikėjo, kad mes galime laimėti medalius. Smagu įrodyti, kad nors komandoje ir nėra žvaigždžių, vienas už kitą stojome mūru ir padovanojome savo šaliai bronzos medalius. Be trenerio, viso trenerių štabo, nebūtume nieko pasiekę. Jie buvo mūsų smegenys. O mes vykdėme jų nurodymus, kai kada – geriau, kai kada – blogiau. Reikia nukelti kepures ir dėkoti mūsų treneriams.

Rungtynių statistika

Lietuva – Serbija

2010 09 12, Stambulo "Sinan Erdem" arena.

99:88

(23:22, 25:16, 24:16, 27:34).

Lietuva:

L.Kleiza 33 taškai (7/11 dvitaškių, 5/7 tritaškių, 4/4 baudų, 7 atkovoti kamuoliai, 4 rezultatyvūs perdavimai), P.Jankūnas 15, M.Kalnietis (5 atkovoti kamuoliai, 5 rezultatyvūs perdavimai) ir S.Jasaitis (10 atkovotų kamuolių) po 14, M.Pocius 12, T.Delininkaitis 4, J.Mačiulis 3, R.Seibutis ir R.Javtokas po 2.

Serbija:

N.Veličkovičius 18, M.Kešeljis 12, D.Savanovičius 10, M.Teodosičius 9, A.Rasičius (10 rezultatyvių perdavimų) ir M.Mačvanas po 8, M.Tepičius 7, I.Pauničius 6, N.Krstičius 5 (8 atkovoti kamuoliai), S.Markovičius 3, N.Bjelica 2.

Komandų rodikliai:

dvitaškiai – 24/38 (63,2 proc.) ir 26/43 (60,5 proc.), tritaškiai – 12/23 (52,2) ir 6/17 (35,3), baudų metimai – 15/16 (93,8) ir 18/24 (75), atkovota kamuolių – 30 ir 24, perimta – po 6, rezultatyvūs perdavimai – 19 ir 20, klaidos – 12 ir 11.