Pereiti į pagrindinį turinį

A.Didžbalis nenori lūkuriuoti eilėje prie medalių

2012-04-22 10:32
A.Didžbalis nenori lūkuriuoti eilėje prie medalių
A.Didžbalis nenori lūkuriuoti eilėje prie medalių / Vytauto Petriko nuotr.

Naujasis Lietuvos sunkiosios atletikos lyderis Aurimas Didžbalis iškovojo svariausią per savo karjerą pergalę – iš Turkijos kurorte Antalijoje vykusio Europos čempionato sidabro medalį parvežęs dvidešimtmetis pelnė ir kelialapį į Londono olimpines žaidynes.

Ar būtent A.Didžbalis vyks į olimpiadą – kol kas neaišku. Pagal Tarptautinės sunkiosios atletikos federacijos (IWF) taisykles, kelialapis skiriamas šalies lengvosios atletikos rinktinei, o ne konkrečiam sportininkui. Kas iš mūsų stipruolių startuos Londone, turėtų paaiškėti per Klaipėdoje surengtas varžybas, likus mėnesiui iki olimpinių žaidynių.

Uostamiestyje besitreniruojantis 2010-ųjų pasaulio ir Europos jaunimo čempionas – realiausias kandidatas gauti laimingą bilietą, tačiau ne mažiau ambicijų dalyvauti savo ketvirtojoje olimpiadoje turi ir 35-erių Ramūnas Vyšniauskas. Abu šiuos atletus treniruoja Klaipėdos sunkiosios atletikos patriarchas Bronius Vyšniauskas.

Europos čempionate A.Didžbalis (svorio kategorija iki 94 kg) per dvikovės varžybas surinko 395 kg (rovimas – 180 kg, stūmimas – 215 kg) ir galutinėje įskaitoje nusileido tik Moldovos atstovui Anatolijui Ciricu. Šio atleto rezultatas – 402 kg (178+224). Bronzą iškovojo rusas Aslanas Bidejevas – 382 kg (170+212).

A.Didžbalio rezultatas rovimo rungtyje buvo geriausias, o stūmimo – antras.

Praėjusių metų Senojo žemyno čempionate A.Didžbalis buvo trečias, rovimo rungtyje taip pat laimėjo aukso medalį. Bronza mūsiškiui atiteko po to, kai už draudžiamų preparatų vartojimą diskvalifikuotas vienas jo varžovas.

– Aurimai, ar sėkmė Antalijoje buvo netikėta? – paklausėme atleto.

– Sportas sunkiai prognozuojamas, tačiau šioms pirmenybėms buvau pasirengęs labai gerai. Sportinė forma prieš čempionatą buvo beveik optimali, tad vykdamas į Turkiją galvojau apie medalį. Vienintelis rimtas konkurentas buvo A.Ciricu. Moldovos sportininkas tikrai pajėgus, jam buvau nusileidęs ir pernai Paryžiuje vykusiame pasaulio čempionate.

– Jauti, kad iš savęs išspaudei maksimumą, ar rezultatas galėjo būti dar geresnis?

– Neabejoju, kad rovimo rungtyje rezultatas bent 5 kg galėjo būti geresnis, tačiau šiame čempionate buvo svarbiausia iškovoti olimpinį kelialapį Lietuvai. Dėl šios priežasties šiek tiek apsidraudėme pasirinkdami pradinį svorį ir, jį iškėlus, jau turėjome įskaitytą bandymą. Aš asmeniškai norėjau pradėti varžybas nuo didesnio svorio, tačiau paklausiau trenerio. Liūdesio dėl to, kad nepavyko aplenkti A.Ciricu, tikrai nejaučiu. Man užtenka žinoti, kad buvau puikios sportinės formos ir galėjau iškelti dar daugiau.

– Esi pagrindinis kandidatas dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse. Kas, be jau minėto Moldovos sportininko, būtų pagrindiniai konkurentai tose varžybose?

– Pajėgių varžovų – nemažai. Bet kuris iš jų gali pateikti staigmeną. Stabilumu pasižymi 2008-ųjų Pekino olimpinių žaidynių čempionas Ilja Iljinas. Jis bus pagrindinis favoritas kovoje dėl olimpinio aukso. Iki Londono žaidynių dar daug laiko, tad ir sunkiaatlečių sportinė forma gali pagerėti ar suprastėti. Laimės tie, kurie tądien bus pajėgiausi.

– Ar neapmaudu, kad kelialapį į olimpines žaidynes tu jau iškovojai, bet dėl jo dar teks grumtis papildomose varžybose?

– Pirmąjį tikslą Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinė pasiekė – kelialapis mūsų kišenėje. Na, o dabar teks pakovoti ir dėl vietos olimpiadoje. Per daug nedramatizuoju, kad aplinkybės yra būtent tokios. Nereikia užmiršti, kad bet kada ir bet kurį iš mūsų gali pakirsti trauma. O atrankos turnyras bus labai puiki proga prieš pačias svarbiausias varžybas visiems pasitikrinti savo jėgas. Kokios čia gali būti nuoskaudos. Kas bus pats stipriausias, tas ir važiuos. Žinau, kad dėl kelialapio rimtai kovos tiek R.Vyšniauskas, tiek Marius Mickevičius.

– Tau dar tik dvidešimt. Visos svarbiausios karjeros pergalės dar tik priešakyje?

– Esu jaunas maksimalistas, rezultatų siekiu dabar. Toli į ateitį stengiuosi nežiūrėti. Pergalės Antalijoje labai nesureikšminu. Svarbiausia, kad jaučiu, jog mano rezultatai gerėja, einu į priekį. Praėjusiame čempionate iškovojau bronzą, šiemet ją iškeičiau į sidabrą. Tikiuosi, kad ateis laikas, kai ant kaklo žibės ir dar aukštesnės prabos apdovanojimas (šypsosi).

– Prieš dvejus metus tapai Europos ir pasaulio jaunimo čempionu. Ar varžytis su suaugusiaisiais sunkiau?

– Manau, kad viskas priklauso nuo to, kokio pats lygio esi. Europos ir pasaulio jaunimo čempiono medaliai man suteikė pasitikėjimo jėgomis. Tai buvo kelio pradžia. Svoriai jaunimo varžybose – kuklesni, tačiau su tais rezultatais, kuriais tuomet laimėjau Europos ir pasaulio čempionatus, ir šiose planetos pirmenybėse būčiau iškovojęs medalį. Galbūt jis nebūtų tokios prabos, kaip dabar, tačiau ant prizininkų pakylos turbūt būčiau užkopęs. Suaugusiųjų varžybose viskas daug sudėtingiau. Čia daug įvairių psichologinių žaidimų, stengiantis paveikti priešininką, pavyzdžiui, kaitaliojant svorius.

– Kaip prasidėjo tavo kelias į didžiojo sporto pasaulį?

– Iš tėvo pusės visi giminės vyrai buvo stambūs ir stiprūs. Matyt, ir aš toks... Tėvo brolis Arūnas pastebėjo, kad esu stiprus, ir pasiūlė lankyti sunkiosios atletikos treniruotes. Kad būtų drąsiau praverti sporto salės duris, savaitę padirbėjau su namie buvusia mamos brolio štanga. Į grupę priėmė treneris Alvydas Kirkliauskas. Tikriausiai nenusivylė. Jau po savaitės pratybų Anykščiuose vykusiose jaunučių varžybose užėmiau trečiąją vietą. Jei atvirai, eidamas į pirmąją treniruotę negalvojau, kad būsiu sunkiaatlečiu. „Pasikočiosiu, užsikočiosiu, ir bus gerai“, – mąsčiau. Pati pradžia buvo labai sunki. Ypač štangos kėlimo technikos valandos, kai reikėjo mokytis išriesti nugarą. Būdavo baisu, kai treneris pakviesdavo kelti štangos. Netrukus pajutau, kad sunkioji atletika įsiurbė mane, treniruotis norėjau vis daugiau. Suvokiau, kad kovoti su štanga daug įdomiau, nei pumpuoti raumenis.

– Esi kilęs iš Marijampolės, bet pastaruoju metu treniruojiesi Klaipėdoje. Save laikai klaipėdiečiu ar marijampoliečiu?

– Nuo 2009-ųjų jau esu klaipėdietis. Čia baigiau „Pamario“ vidurinę mokyklą, įstojau į universitetą. Kad pasiektum aukštų rezultatų, reikia susikoncentruoti. Klaipėdoje turiu idealias sąlygas. Viskas vienoje vietoje. O Marijampolėje buvo sunku, kasdien reikėjo važiuoti apie 20 kilometrų iš Pamargių į miestą ir atgal. Jei būdavo per dieną dvi treniruotės, tai salėje ir numigdavau.

– B.Vyšniauskas – impulsyvus treneris. Turbūt dažnai teko išgirsti jo kartų žodį?

– Taip, taip... Tenka patirti jo temperamentą (šypsosi). Tačiau treneris nemoka ilgai pykti. Labai geras žmogus. Ant jo pečių – milijonas rūpesčių. Net pavydas ima, kai matai, kad kitų šalių rinktinės į varžybas atvažiuoja su gydytojais, masažuotojais, gal net psichologais. O Lietuvos rinktinėje B.Vyšniauskas – viskas viename asmenyje. Kai pagalvoju, kad mes, būdami tokie skurdžiai, palyginti su kitomis komandomis, tiek pasiekiame, yra stebuklas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų