Iš Ilgižių kaimo – į Kauną

Kai prieš 24 metus Petras ir Povilas pasibeldė į šį pasaulį, niekas negalėjo aiškiai atsakyti į klausimą, kodėl regėjimo sutrikimų niekada neturėjusioje šeimoje gimė problemų dėl akių turintys dvyniai.

Nei vyresnis brolis ir sesė, nei vėliau gimusios dvi seserys tokių bėdų iki šiol neturi. Petro ir Povilo tėvai, seneliai prasčiau matyti ėmė tik senatvėje.

Tačiau dvyniai niekuomet ir nebandė rasti savo negalios priežasčių, kaip niekada nesiaiškino, kuris jų gimė pirmas, o kuris – šiek tiek vėliau.

Juos siejo šeima, bendras gimtadienis, regėjimo ligos, bet jau vaikystėje ryškėjo ir skirtumai.

Jei parą sudarytų 48 valandos, jų užtektų visiems mano reikalams, bet draugai juokauja: tuomet rasčiau papildomų veiklų.

Kurį laiką siluetus dar matęs, spalvas skyręs Povilas vienuolikos visiškai apako ir iš gimtojo Ilgižių kaimo Raseinių rajone persikėlė gyventi ir mokytis į Kauną – specializuotą mokyklą akliesiems ir silpnaregiams. Petras dar kelerius metus liko namuose. Būdamas 16 metų persikraustė pas dvynį, pradėjo drauge su juo bėgioti.

„Brolis jau buvo pamėgęs bėgimą, bet jam stigo žmogaus, su kuriuo galėtų tai daryti, tad pasiūlė man. Taip ir pradėjome“, – pasakojo Petras.

Įkvėpė kambario draugas

Povilas – dvynių poros variklis. Jis drąsesnis, veiklesnis, energingesnis ir nuolat galvoje brandinantis naujas idėjas. Petras – ramesnis ir labiau linkęs laikytis nuošalyje.

Susitikimas: broliai Krapikai – aistringi Kauno „Žalgirio“ sirgaliai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kol dar Raseinių rajone mokėsi pradinėje mokykloje, Povilas net nesusimąstė, kad turėdamas negalią galėtų veikti ką nors daugiau, nes net mokytis buvo sudėtinga – nei pedagogai, nei jo paties tėvai neturėjo patirties, kaip elgtis su silpnaregiais ir nenutuokė, kokių papildomų veiklų galėtų pasiūlyti regėjimą sparčiai prarandančiam sūnui.

Kaune Povilo pasaulis pasikeitė. Jo bendramoksliai muzikavo ar sportavo. Sportininkas buvo ir kambario draugas Modestas Grauslys, kuris šokinėjo į tolį ir bėgo. Vakarais jis pasakodavo apie varžybas, kuriose dalyvavo, apie keliones į turnyrus užsienyje, apie minias sirgalių, ateinančių palaikyti negalią turinčių sportininkų ir plojančių jiems net tuomet, kai nesiseka.

Bičiulio pasakojimai įkvėpė Povilą ir jis pradėjo sportuoti, o vėliau prisidėti įkalbino ir brolį Petrą.

2015-aisiais dvynai Krapikai tapo Alfonso Buliuolio auklėtiniais. Ilgametis Lietuvos sporto universiteto (LSU) lengvosios atletikos dėstytojas jau turėjo darbo patirties su regėjimo negalią turinčiais atletais, tad nedvejodamas ėmėsi globoti ir Petrą su Povilu.

„Tuomet jie dar buvo paaugliai, bet nuo pat pradžių sąžiningai dirbo, labai norėjo sportuoti, tad ilgam likome drauge“, – sakė A. Buliuolis.

Varžybos: Petras Krapikas (antras iš dešinės) šiemet kartu su sveikaisiais sportininkais startavo Lietuvos lengvosios atletikos čempionate – bėgo 400 m (56,03 sek., 26 vieta) ir 800 m (2 min. 04,83 sek., 18 vieta). / parateam.lt

Vedlio problema

Treneriui atrodė, kad broliai galėtų būti neblogi trumpesnio vidutinio nuotolio bėgikai, bet iš paralimpinių žaidynių programos 800 m rungtis buvo išbraukta, todėl Petras ir Povilas pasuko kiek skirtingais keliais.

Greitesnis ir staigesnis Petras dabar bėga 400 m, lėtesnis ir ištvermingesnis Povilas per varžybas renkasi vidutinį – 1 500 m arba ilgą – 5 000 m nuotolį.

„Petras nėra tikras sprinteris, o Povilas galėtų bėgti ir ilgesnius atstumus, bet susiduriame su didele problema, nes jis – visiškai aklas ir negali bėgti vienas“, – teigė A. Buliuolis.

Povilui, kad galėtų dalyvauti varžybose, reikalingas vedlys – žmogus, kuris bėgdamas šalia užtikrina, kad neregys bėgikas niekur neatsitrenktų ir neišklystų iš trasos, praneša apie varžovus, kurie vejasi ar kuriuos reikia lenkti.

Anot trenerio A. Buliuolio, vedlys ne tik pats turi mėgti bėgimą, bet ir rasti laiko drauge treniruotis su neregiu, važiuoti su juo į varžybas, idealiu atveju būti šiek tiek greitesnis už paraatletą.

Idealus Povilo vedlys 1 500 m turėtų bėgti per 4 min. ar bent jau per 4 min. 15 sek.

„Jei žmogus bėga tokiu rezultatu, jis pats dalyvauja Lietuvos čempionate. Tad neturėdami tinkamo vedlio negalime iki galo atskleisti Povilo talento, o jo galimybės yra itin didelės“, – tvirtino A. Buliuolis.

Broliškas solidarumas

Petras negali vairuoti automobilio, bet gali bėgti savarankiškai. Tačiau ir jis per varžybas negali visiškai atsiskleisti, nes treniruojasi ne tik dėl savo rezultato, bet ir padeda broliui.

„Treniruotės skirtingos, bet brolis neturi nuolatinio vedlio, tad būna, kad vieną kartą daugiau dirbu sau, kitą kartą daugiau su broliu kaip vedlys. Lietuvoje labai sunku rasti žmogų, kuris galėtų Povilui nuolat padėti, nes rimtesni bėgikai sportuoja sau, o jei ir atsiranda tokių, kurie galėtų būti neblogi brolio vedliai, jie negali skirti laiko nuolatinėms treniruotėms, nes dar reikia ir iš ko nors gyventi. Varžyboms Povilas dar susiranda laikiną vedlį, bet per treniruotes tenka kuriam nors mūsų aukotis. Atsižvelgiame, kuris iš mūsų rengiasi svarbesnėms varžyboms ir taip derinamės, bet vis tiek nukenčiame arba vienas, ar kitas. Ne kartą per varžybas ir aš buvau brolio vedlys“, – pasakojo Petras.

Savo vedlių Povilas nesuskaičiuoja. Nuo tada, kai pradėjo bėgioti, jis nuolat ieškojo savanorių, drauge bėgioti kalbino studentus, bet vieno nuolatinio taip ir nerado.

„Petras visąlaik už mane buvo fiziškai pajėgesnis, nes nuo vaikystės, geriau matydamas, daugiau sportavo – krepšinį pažaisdavo, su kiemo draugais pajudėdavo. Jis geriau pasirengęs fiziškai, tad net po bendros treniruotės dar kartais lieka padirbėti, o aš toliau sportuoti galiu daugiausia tik dėl brolio geranoriškumo“, – sakė Povilas.

Skaudi patirtis

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių čempionatai dvyniams – vienos pagrindinių varžybų, tačiau per jas negali atskleisti tikrojo savo talento – bėgti greitai, nes neturi visaverčių varžovų.

Išvykti į rimtesnes varžybas bent jau Povilui kartais sudėtinga vien dėl vedlio. Jis iki šiol su kartėliu prisimena nerealizuotą progą dalyvauti Europos čempionate.

„Prieš pat išvyką į atrankos varžybas žmogus, kuris turėjo būti mano vedlys, dėl asmeninių priežasčių atsisakė dalyvauti. Tad neišvykau ir aš, normatyvo neįvykdžiau, tad taip ir nežinau, ar man būtų pavykę. Tokios situacijos – itin skaudžios, tad, pasitaiko, susimąstau: kam man to iš viso reikia?“ – prisipažino Povilas.

Treneriui A. Buliuoliui irgi apmaudu, kad talentingas auklėtinis itin priklausomas nuo kitų geranoriškumo.

„Tai vienas neregių sportininkų niuansų, kuriuos matančiam atletui sunku suprasti. Be to, Lietuvoje apskritai nedaug žmonių, kurie galėtų bėgti tokiu greičiu kaip Povilas“, – aiškino treneris.

Padėjo ir olimpietis

Vedlys – ne tik Povilo akys per varžybas. Aklinoje tamsoje gyvenantis bėgikas tuo žmogumi turi besąlygiškai pasitikėti.

Tačiau ne visada ir ne viskas vyksta sklandžiai. Buvo atvejų, kad patirties neturintys asistentai laiku nepranešė apie kliūtį ir Povilas susižalojo. Gydantis žaizdas, sutriko ir visas treniruočių procesas.

„Pasitikėti asistentu turi taip, kad atsipalaiduotum ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai – kad kūnas laisvai judėtų. Jei žmogumi nepasitiki, iškart susikaustai ir niekaip negali pasiekti rezultato, kuris šiaip yra įveikiamas. Rezultatas kenčia ir tuomet, kai į varžybas atvyksti su vedliu, su kuriuo nė karto nesitreniravai, bet geriau taip, nei iš viso nedalyvauti varžybose.

Man teko bėgti ir su Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyviu Remigijumi Kančiu, ir su Lietuvos čempionais. Sportuojame tame pat manieže, tad paklausiu, ar sutiktų su manimi dalyvauti tarptautinėse varžybose ir taip pelnyti karmos taškų. Atlygio negaliu jiems pasiūlyti, bet visiems, kurie sutiko padėti, geriausias atlygis buvo paprasčiausias ačiū ir rezultatas, kurį pasiekdavome“, – kalbėjo Povilas.

Svajonė – paralimpiada

Teoriškai neregio brolio vedliu per visas varžybas galėtų būti Petras. Tačiau kiekvienas sportininkas siekia pasitikrinti savo galimybių ribas ir nori savarankiškai įkopti į viršūnę.

„Petras turi savo rungtį ir savo varžybas. Jo, sprinterio, treniruočių specifika šiek tiek kitokia nei brolio. Sprinteriui svarbiausia sprogstamoji jėga ir greitis, o vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikui reikia daugiau ištvermės. Tikimės, kad Povilui rasime gerą vedlį, kad bėgikas pagaliau atsiskleistų. Turėjome vieną neblogą, bet jis išvyko į užsienį. Žadėjo grįžti, tad tikimės vėl įkalbinti drauge bėgioti“, – vylėsi A. Buliuolis.

Nuo to, ar treniruočių procesas pagaliau taps visavertis, labai priklauso ir brolių Krapikų galimybės pasiekti tai, ko abu seniai trokšta, – prasimušti į paralimpines žaidynes, gal ir į 2024-ųjų Paryžiaus.

„Petrui 400 m bėgimas nėra tinkamiausia rungtis, bet jam tikrai gali pasisekti. Povilo galimybės priklausys nuo to, ar turėsime vedlį“, – sakė A. Buliuolis.

Nuolat ką nors veikia

Nei gyvenime, nei bėgimo takelyje regėjimo negalia dvyniams Petrui ir Povilui niekada nebuvo trukdis.

Kolpingo kolegijoje baigęs socialinio darbo studijas, Petras įsidarbino Kauno savivaldybėje asmeniniu asistentu ir dabar padeda žmonėms, kurie, kaip ir brolis, apskritai nemato: palydi juos į įstaigas, padeda apsipirkti.

Povilas taip įsisuko į įvairių veiklų verpetą, kad neturi nė sekundės atokvėpio. Jis vis dar mokosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) taikomosios sociologijos magistrantūroje, baigė masažuotojo kursus ir dirba masažuotoju – šis darbas padėjo jam susitaupyti ir įsigyti būstą Kaune.

Jis ir vienas pojūčių turizmo „NeRegĖjimo galia“ gidų, kai gerai matantis žmogus, padedamas neregio, bando įlįsti į šio kailį ir, vaikščiodamas po Kauną su šviesą blokuojančiais akiniais, suprasti, ką reiškia gyvenimas aklinoje tamsoje.

Povilas – vienas tų žmonių, kurie stengiasi prisidėti ir prie neregiams aktualių įstatymų rengimo. Pavyzdžiui, siekiant įteisinti šunis vedlius.

Neseniai Povilas atrado naują aistrą – aklųjų lauko tenisą, o tuomet, kai nesportuoja, nesimoko ir nedirba gidu ar masažuotoju, leidžiasi į žygius su bendraminčiais iš Camino Lituano. Bičiuliai juokauja, kad Povilas ir bėgiodamas atiduoda daug jėgų, jis šiuos žygius pėsčiomis vadina ne papildomu fiziniu krūviu, o malonumu.

„Kartais pavargstu stengdamasis daug visko aprėpti, kartais mažiau pamiegu, kad spėčiau. Sakau: jei parą sudarytų 48 valandos, jų užtektų visiems mano reikalams, bet draugai juokauja, kad ir tuomet rasčiau papildomų veiklų. Žinau viena: mano gyvenimas niekada nebūna monotoniškas, juolab neturiu laiko pasiduoti pesimizmui“, – patikino Povilas.

Bėgimo trasose buvo išties sunkių momentų, kai alinantį darbą dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, atrodė, nusinešė vėjas, tačiau broliai Krapikai toliau atkakliai bėgo pirmyn, o visiems šalia nuolat įrodinėjo, kad regėjimo negalia nėra kliūtis siekti svajonių.

Treneris A. Buliuolis žavisi auklėtinių dvynių ryžtu ir darbštumu per treniruotes, jų smalsumu gyvenime: „Man niekada su jais nebūna nuobodu. Įdomu ne tik dirbti kaip su sportininkais, bet ir bendrauti kaip su asmenybėmis.“