"Atlanto" kapitonas Andrius Petreikis jaučia apmaudą, kad komanda jau ketvirtfinalyje prarado viltį laimėti Lietuvos futbolo taurę. Tačiau, nepaisant to, jis ekipos sezoną vertina neblogu pažymiu. "Atlantas" duotų pažadų sirgaliams neišpildė, tačiau naudingų didžiojo futbolo pamokų suteikė jaunimui.

– Andriau, kaip vertinate "Atlanto" komandos metus? – pradėjome interviu su 26 metų A.Petreikiu.

– Įvykdėme pagrindinį tikslą – patekome į Baltijos futbolo lygą, – paprašytas įvertinti pasibaigusį sezoną prakalbo 26 metų futbolininkas. – Apmaudu dėl nesėkmės Lietuvos futbolo taurės ketvirtfinalyje. Būtume įmušę 11 m baudinį, nežinia, kaip būtų pasibaigusios rungtynės su "Kaunu". Kai nesugebėjome išlyginti rezultato, nuleidome rankas.

Apskritai komanda pasirodė normaliai. Juk vidury sezono komandą paliko nemažai pagrindinių žaidėjų – Donatas Navikas, Kazimieras Gnedojus, Ivo Begičius, Marius Šoblinskas – du vidurio gynėjai, krašto ir vidurio saugai. Vėliau iš komandos pasitraukė ir gynėjas Povilas Šarūnas. Pagal amžiaus vidurkį mūsų komanda buvo viena jauniausių čempionate. Daug rungtynių pralaimėjome, kuriose pirmaudavome arba, persvėrę rezultatą, neišsaugodavome pergalės. Daug taškų išbarstėme dėl patirties stokos.

– Ar sėkmingas šis sezonas buvo jums asmeniškai?

– Kaip pažiūrėsi. Jeigu lyginčiau su 2007-ųjų sezonu, kuris man buvo beveik idealus – sekėsi žaisti, įmušiau 8 įvarčius, šie metai buvo kitokie. Galbūt dėl to, kad iš komandos išėjo nemažai gynėjų ir iš saugų man teko atsitraukti į gynybos grandį. Bet ne viskas įvarčiais matuojama, todėl ir šis čempionatas man nebuvo pats blogiausias. Savo žaidimą įvertinčiau vidutiniu balu.

– "Atlante" jau žaidžiate dešimtus metus. Turite sutartį iki 2009-ųjų pabaigos. Ar nesulaukėte pasiūlymų iš kitų komandų?

– Ne, nesulaukiau. Man gerai "Atlante", todėl nenorėčiau keisti komandos. Nenoriu blaškytis po kitus klubus – man patinka stabilumas.

– Kas iš komandos futbolininkų šį sezoną nustebino geru žaidimu?

– Man patiko Mariaus Šoblinsko, Justo Noreikos žaidimas. Maloniai nustebino po metų pertraukos į futbolą grįžęs Mantas Grigaitis. Praėjusių metų pabaigoje pradėtas girti Donatas Surblys ir šįmet pateisino viltis. Saugu rungtyniavęs jaunuolis įmušė gana daug įvarčių ir įsitvirtino pagrindinėje komandos sudėtyje. O pirmenybėms baigiantis geru vidurio gynėjo žaidimu tiesiog apakino jaunasis Karolis Atutis. Šiandien jis, mano nuomone, yra geriausias Lietuvoje 1991 m. gimęs futbolininkas. Jei neužries nosies ir toliau tobulės, išaugs geras žaidėjas. Gana neblogai iš naujokų žaidė ir Aleksandras Babachinas.

– Kuri čempionato dvikova labiausiai įstrigo į atmintį?

– Labiausiai įsimintinos rungtynės buvo "Šiauliuose", kai per paskutiniąsias minutes pasipylė įvarčių lietus, o kova baigėsi rezultatyviai lygiosiomis 4:4. Tose varžybose galėjome laimėti mes, trim taškais galėjo džiaugtis ir šiauliečiai. Daugelis pripažino, kad nebuvo matę tokios futbolo dramos.

Taip pat įsiminė mačas Marijampolėje su "Sūduva". Šeimininkai pirmavo 1:0, mes sugebėjome išlyginti rezultatą ir išsiveržti į priekį, tačiau suvalkiečiai rado jėgų išplėšti pergalę 3:2.

Vis dar užmigti neduoda LFF taurės rungtynės, kai pralaimėjome "Kaunui". Toji dvikova buvo paskutinė šį sezoną, todėl nuoskauda yra pati didžiausia. Būtų buvę dar rungtynių, galbūt lengviau būtų užmiršti tą nesėkmę... Į šias rungtynes mes dėjome didelių vilčių. Norėjosi Klaipėdos aistruoliams suteikti galimybę uostamiesčio stadione sulaukti kurios nors užsienio komandos.

– Šiais metais demonstravote palyginti gero lygio futbolą, tačiau aukščiau šeštosios vietos nepavyko pakilti. Kodėl?

– Daugelis tuo stebėjosi. Kaip stebėjosi ir tuo, jog mes įsigudrindavome pralaimėti laimėtas rungtynes. Gera čempionato pradžia buvo sustiprinusi viltį, kad galime kovoti jei ne dėl medalių, tai bent dėl ketvirtosios vietos. Kai išėjo nemažai žaidėjų, rezultatai pradėjo blogėti. Daug kartų po gerai, atrodo, sužaistų rungtynių teko aikštę palikti nuleistomis galvomis.

– Čempionato išvakarėse kalbėjote, kad svarbiausias uždavinys bus apginti vartus. Ar pavyko laikytis šio plano?

– Ne. Praleidome daug – 44 – įvarčius. Pagal šį rodiklį prasčiau atrodo tik autsaiderė "Šilutė". O per 28 rungtynes įmušėme 31 įvartį. Irgi nedaug – aplenkėme tris vienuolikes.

– Sezono išvakarėse tvirtinote, kad futbolo mėgėjų laukia įdomus sezonas. Ar iš tikrųjų, jūsų akimis, jis buvo įdomus?

– Manau, kad futbolo aistruoliai pirmenybėmis nenusivylė. Iki paskutiniųjų turų vyko kova dėl nugalėtojo karūnos, o pasibaigus pirmenybėms Lietuva gali džiaugtis nauju čempionu. Ne mažiau aršios kautynės vyko dėl bronzos medalių. Gana ilgai antroje vietoje žingsniavę Marijampolės "Sūduvos" futbolininkai liko tuščiomis rankomis. Mes galėjome pakilti į penktą vietą, tačiau per paskutiniąsias rungtynes taupėme jėgas ir žaidėjus LFF taurės turnyro ketvirtfinaliui.

– Kas dar nustebino pasibaigusiame Lietuvos futbolo čempionate?

– Nesitikėjau, kad "Ekranui" pavyks iškovoti aukso medalius, o "Sūduva" liks už prizininkų tvoros. Taip pat sukrėtė garsiojo Vilniaus "Žalgirio" krizė.

– Gal jau pasinėrėte į atostogų malonumus?

– Oficialiai mes jau esame išleisti atostogų, tačiau kartu su Klaipėdoje gyvenančiais "Atlanto" futbolininkais, iš svetur grįžusiais klaipėdiečiais tris kartus per savaitę renkamės pajudėti. Savo malonumui, niekieno neverčiami.