Pereiti į pagrindinį turinį

Badmintonininkų galvosūkis – žaidėjų meistriškumas

2020-10-06 16:10
LTOK inf.
LTOK nuotr.

Lietuvos badmintono federacijos prezidentas tauragiškis Vilmantas Liorančas džiaugiasi didėjančiu badmintono populiarumu tarp mėgėjų, bet jam nerimą kelia didelio meistriškumo sportininkų stoka.

Sakoma, kad Lietuvoje badmintonas nėra populiari sporto šaka, tačiau du sportininkai dalyvavo olimpinėse žaidynėse: kaunietis Kęstutis Navickas kovojo Pekino olimpiniame turnyre, o tauragiškė Akvilė Stapušaitytė – Londono ir Rio de Žaneiro.

Trečią kadenciją Lietuvos badmintono federacijai vadovaujantis ir 25 metus Tauragės telekomunikacijų bendrovės vadovu dirbantis Vilmantas Liorančas, beje, ir pats aktyviai žaidžiantis badmintoną, turi savo nuomonę.

„Nesutikčiau, kad Lietuvoje badmintonas nėra populiarus. Gal per jo turnyrus visos tribūnos nebūna užpildytos, bet ši sporto šaka sparčiai populiarėja tarp mėgėjų. Dabar žmonės mėgsta aktyviai leisti laisvalaikį ir tikrai išgyvename mėgėjų klubų aukso amžių.

Kol kas dar sunku kalbėti, tačiau tikėtina, kad Tokijuje galime ir neturėti badmintono atstovo. Bet tikrai turime perspektyvių žaidėjų, kurie ateityje galėtų atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse.

Tai pasakytina apie šiuo metu pirmąją mūsų raketę kaunietį Marką Šamesą ir jam ant kulnų lipantį klaipėdietį Danielių Beržanskų“, – sako V.Liorančas.

– Ar sunku Lietuvoje išugdyti didelio meistriškumo badmintonininkų ir kas trukdo tai padaryti?

– Iš tikrųjų labai sunku. Nesakyčiau, kad kažkas trukdo, čia greičiau nepadeda. Kalbu apie finansinius dalykus. Siekiant išugdyti pajėgų badmintono žaidėją, reikia didelių investicijų. Sportininkas turi žaisti įvairiuose turnyruose užsienyje, dalyvauti treniruočių stovyklose, planuoti savo pasirengimą. Jam dar reikia trenerio, medikų. Negalima pamiršti ir sporto bazių stokos.

Žinoma, darome viską, ką galime, bet skiriamos lėšos tokioms sporto šakoms kaip badmintonas nėra pakankamos, todėl ir užauginti pajėgų sportininką itin sudėtinga.

– Tikriausiai didelė paspirtis – Vilniuje pernai vasarą pradėjusi veikti Kęstučio Navicko badmintono akademija. Ką galite pasakyti apie šią garsaus badmintonininko vadovaujamą akademiją, kurioje jis ir pats dirba treneriu?

– Džiugu, kad Kęstutis įkūrė akademiją, subūrė trenerių komandą, organizuoja stovyklas, turnyrus. Tik per sunkų darbą atsiranda talentai, o bet kokia iniciatyva yra sveikintina.

Kai tą iniciatyvą rodo visoje Lietuvoje garsus ir pasaulyje žinomas badmintono žaidėjas, didelis džiaugsmas visiems. Viltingai nuteikia šioje akademijoje dirbantis sportininko karjerą jau baigęs vienas pagrindinių akademijos trenerių Povilas Bartušis. 

Manau, pradėjęs darbuotis jaunas treneris, kad ir kokios sporto šakos atstovas jis būtų, negali nedžiuginti.

– Ar Lietuvoje tai vienintelė badmintono akademija?

– Kol kas ji vienintelė, bet tikėkimės, kad nebus paskutinė. Intensyviai su didelio meistriškumo sportininkais dirbama Klaipėdos, Vilniaus „Capital“ ir Kauno badmintono klubuose. Tikėkimės, kad panašaus meistriškumo klubų ar akademijų ateityje daugės.

– Nieko negirdėti apie olimpietę Akvilę Stapušaitytę. Ar ji dar tęsia karjerą?

– Ši ilgametė Lietuvos nacionalinės rinktinės lyderė po Pekino olimpinių žaidynių sulaukė siūlymo treniruotis olandų klube. Praėjusiais metais, atstovaudama Harlemo „Duinwijck“ komandai, ji laimėjo Olandijos badmintono aukščiausiosios lygos klubinį čempionatą.

Neseniai Akvilė pasigimdė dukrytę, dabar yra išėjusi motinystės atostogų ir šį sezoną praleis. Jos vyras – Olandijos badmintono vyrų dvejetų čempionas, dalyvauja Europos badmintono federacijos Vykdomojo komiteto veikloje, treniruoja Akvilę.

Po motinystės atostogų mūsų sportininkės sugrįžimo laukia visa Lietuvos badmintono bendruomenė. Tikiu, kad tinkamai pasirengusi ji vėl atstovaus šaliai svarbiausiose varžybose, pasaulio ir Europos čempionatuose.  

– Praėjusiais metais per Europos žaidynes Minske Lietuvai atstovavo moterų dvejetas – klaipėdietė Gerda Voitechovskaja ir kaunietė Vytautė Fomkinaitė. Ar jis dar neiširo?

– Iširo. Šiuo metu Gerda aktyviai nebesportuoja ir gyvena Islandijoje. O Vytautė reitinge žemai nukrito, jai nebeliko jokių vilčių kovoti dėl kelialapio į Tokijo olimpines žaidynes. Ji išbraukta iš olimpinių kandidatų sąrašų.

– Kur dabar yra pagrindiniai Lietuvos badmintono centrai?

– Didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Rengiant didelio meistriškumo sportininkus nemažas proveržis jaučiamas K.Navicko badmintono akademijoje.

– Kiekviena sporto šaka šalyje turi savo prestižinius turnyrus, varžybas. Ar jų turi badmintonininkai?

– Kasmet birželio pradžioje rengiame Tarptautinės badmintono federacijos reitingo turnyrą. Jis vyksta keturias dienas, o į jį susirenka apie 250 dalyvių iš 30–40 šalių.

Badmintonininkai kovoja dėl pasaulinio reitingo taškų. Pastarasis turnyras vyko Panevėžyje, o šiemet dėl COVID-19 jis nebuvo surengtas.

Be Lietuvos čempionato, rengiame ir tradicinį tarptautinį reitingo turnyrą žaidėjams iki 19 m. Šiemet „Lithuanian Junior 2020“ šeštajame turnyre rugsėjo pradžioje Vilniaus „Delfi“ arenoje dominavo ispanai.

– Lietuvos badmintono federacijai vadovaujate trečią kadenciją. Kokiais savo darbais galite pasigirti, o kokių problemų nepavyksta pajudinti iš vietos?

– Į badmintoną atėjau todėl, kad čia visa organizacinė veikla gulė ant vieno žmogaus – Juozo Špelverio pečių. Jis buvo ir Lietuvos badmintono federacijos prezidentas, ir treneris, ir šalies rinktinių vyr. treneris.

2004-aisiais tapau Lietuvos badmintono federacijos Vykdomojo komiteto nariu ir pradėjau kurti turnyro administravimo sistemą. Kai 2008-aisiais buvau išrinktas federacijos prezidentu, pradėjau tvarkyti visą administracinę struktūrą.

Sukūrėme Lietuvos reitingavimo sistemą, Lietuvos badmintonininkai pradėjo ypač aktyviai dalyvauti visuose turnyruose. Anksčiau per metus vykdavo tik 20 varžybų, o pernai jų buvo surengta gal 120, kiekvieną savaitgalį įvairaus amžiaus grupių atstovams vykdavo po du tris turnyrus.

Anksčiau badmintoną žaisdavo 200–300 sportininkų, o dabar turime daugiau nei 2 tūkst. licencijuotų žaidėjų.

Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 40 badmintono klubų, iš kurių 25 yra Lietuvos badmintono federacijos nariai. Klubai kartu su federacija surengia daugiau kaip šimtą įvairaus rango turnyrų: nuo tarptautinių, pasaulyje reitinguojamų iki mėgėjų.

Tačiau turime problemų dėl motyvacijos – ir žaidėjų, ir trenerių. Labai norėtume, kad pakiltų ne tik atlygiai, bet ir mūsų sportininkų meistriškumas.  

Nemėgstu girtis, bet tikrai džiaugiuosi mėgėjų žingsniu į priekį – ateina žmonės, pabando ir pasilieka. Vadinasi, ši sporto šaka užkabina, ja susidomi tėvai, vaikai. Džiaugiuosi, kad klubuose netrūksta treniruotes lankančių vaikų, bet tai jau ne mano, o trenerių nuopelnas.

Pradėjus vadovauti Badmintono federacijai, svarbiausias uždavinys buvo reorganizuoti organizacijos valdymą, įtraukti kuo daugiau žmonių priimant svarbius sprendimus. Taip pat parengti badmintono plėtros strategiją ir nuosekliai ją įgyvendinti. Priimant sprendimus ne visada visiems pavyksta atsiriboti nuo asmeninių interesų, tad kartais kyla nesklandumų, bet stengiamės ieškoti išeities kelių.

– Kurie jūsų vadovavimo federacijai metai Lietuvos badmintonininkams buvo patys sėkmingiausi?

– Gal per mano antrąją kadenciją, tada karjeros nebuvo baigęs K.Navickas, svariai rungtyniavo A.Stapušaitytė. Buvo pasiekti geriausi jų rezultatai Lietuvos badmintono istorijoje.

– Daugeliui sporto federacijų ypač opus trenerių klausimas. Kaip jums?

– Mes irgi ne išimtis. Trenerio duona nėra labai saldi. Smagu, kad šauniai dirba P.Bartušis ir K.Navickas, parako dar turi J.Špelveris. Profesionaliai dirba Klaipėdos badmintono klubo vadovas Donatas Narvilas.

Didelę pagarbą jaučiu Jonui Šileriui (P.Bartušio ir A.Stapušaitytės treneriui). Jam jau per septyniasdešimt, o jis vis dar dalyvauja turnyruose ir yra Tauragės badmintono klubo pagrindinis treneris.

Tačiau trenerių štabą norisi atjauninti. Šiuo metu vienas federacijos prioritetų – tinkamas trenerių rengimas. Tam skiriame ne tik daug dėmesio, bet ir finansų.

– Gal jums vadovaujant atsirado naujų badmintono centrų, tarkime, Tauragėje, kurioje gyvenate?

– Kiekvienais metais atsiranda naujų badmintono klubų, o kalbant apie Tauragę, tai ji nuo senų laikų yra savotiškas badmintono miestas. Juk iš čia kilęs J.Špelveris, šiuo metu dirbantis J.Šileris.

Badmintono šaknų čia tikrai yra. P.Bartušis ir A.Stapušaitytė taip pat iš čia. Kurti nieko naujo nereikėjo – tik išlaikyti tą patį lygį. Manau, pavyko.

– Kandidatuosite ketvirtai kadencijai ar jau norite estafetę perduoti kitam badmintono entuziastui?

– Iš tikrųjų noriu perduoti šią estafetę. Galbūt atėjęs naujas prezidentas įneš gaivių vėjų. Daug kam atrodo, kad būti prezidentu – labai paprasta, bet patikėkite, taip tikrai nėra: klubai, vadovai, žaidėjai irgi žmonės, visi turi norų, principų, ambicijų. O tu turi išlaviruoti, kad visiems būtų gerai.

– Ar jūs badmintoną irgi žaidėte?

– Ir žaidžiu, ir esu gerbėjas. Gimiau Vilniuje, augau Klaipėdoje, o nuo antros klasės esu tauragiškis. Badmintoną aktyviai žaidžiau porą metų nuo septintos klasės.

Studijuodamas Tauragės politechnikume ir Kauno politechnikos institute bandžiau įvairias sporto šakas. Kai sukako 40 metų, atsirado sveikatos problemų ir gydytojai patarė aktyviai gyventi. Po ilgos pertraukos vėl paėmiau raketę į rankas. Badmintoną žaidė ir mano dukra Giedrė bei sūnus Tautvydas. 

Badmintoną žaidžiu tik mėgėjiškai, bet užtenka ir fizinio krūvio, ir traumų. Badmintonas – greičiausia sporto šaka pasaulyje, todėl palakstęs gerai aikštelėje apie žvejybą jau negalvoji. Juokauju, žinoma. Badmintoną žaidžiu du arba tris kartus per savaitę.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų