Prieš 25-erius metus, 1988-ųjų gruodžio 11-ąją, Vilniuje buvo atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Daugiau nei dvidešimt metų jam vadovavęs Artūras Poviliūnas pabrėžė: šalies sportas sėkmingai įsitvirtino tarptautinėje arenoje.

Per ketvirtį amžiaus Lietuvos sportininkai vienuolikoje vasaros ir žiemos olimpinių žaidynių iškovojo 6 aukso, 5 sidabro ir 10 bronzos medalių. Dukart olimpiniu čempionu tapo disko metikas Virgilijus Alekna, triskart 3-iąją vietą užėmė vyrų krepšinio rinktinė.

"Tai buvo įspūdingas, sėkmingas laikotarpis ir atletams, ir jų treneriams, sporto mokslininkams, organizatoriams, vadovams, o mūsų Tautinis olimpinis komitetas pateko tarp geriausiai dirbančių pasaulyje", – sakė "Kauno dienai" pastaruoju metu Lietuvos olimpinei akademijai (LOA) vadovaujantis LTOK garbės prezidentas A.Poviliūnas.

– Ar atkūrus LTOK toliau viskas klostėsi sklandžiai? – paprašėme A.Poviliūną prisiminti tuomečius įvykius.

– Euforija, kurią sukėlė 1988-ųjų gruodžio 11-oji, išsisklaidė greitai. Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) atstovai su mūsų delegacija oficialiai susitiko tik 1990-ųjų vasarį, tačiau ir tada jokių sprendimų dar nebuvo. Padėtis pasikeitė po 1991-ųjų pučo Maskvoje. Rugsėjo 18-ąją IOC vykdomasis komitetas sugrąžino narystę Lietuvai, Latvijai ir Estijai, o lapkritį oficialiai pripažino LTOK ir pakvietė mūsų šalį dalyvauti Albervilio žiemos bei Barselonos vasaros olimpiadose. Tad etapas nuo 1988-ųjų iki 1991-ųjų pabaigos – bene sunkiausias ir sudėtingiausias. Juk daug kas galėjo pakrypti nenumatyta linkme – buvo ir Sausio 13-oji, ir tam tikra tarptautinė izoliacija, kai dauguma mūsų atletų atsisakė atstovauti SSRS rinktinėms, o LTOK dar nebuvo pripažintas. Vis dėlto atsilaikėme, išlikome. Sukūrėme sporto sistemą, kuri veikia rezultatyviai.

– Prieš pat Londono olimpiadą į dopingo medžiotojų spąstus pateko net du mūsų sportininkai, turėję teisę dalyvauti žaidynėse – dviratininkė Rasa Leleivytė ir sunkiaatletis Aurimas Didžbalis. Toks atvejis – pirmasis Lietuvos sporto istorijoje. Kaip manote, kodėl taip atsitiko?

– Tąkart pasakiau: geriau paskutinė vieta varžybose, nei Lietuvos vardo linksniavimas dopingo skandaluose. R.Leleivytė ir A.Didžbalis – perspektyvūs atletai, tačiau niekada nepritariau, kad pergalių būtų siekiama bet kokia kaina. Kita vertus, antidopingo kodekso pažeidimai Lietuvoje – ne vieninteliai skauduliai, kuriuos tebejaučiu: nepamiršiu ir Donatos Rimšaitės istorijos, ir bankrutavusiame "Snoro" banke įšaldytų kelių LTOK milijonų. Skeptiškai vertinu ir pastaruoju metu išpopuliarėjusią sportininkų savireklamą – dalyvavimą įvairiuose šokių ir dainavimo projektuose, konkursuose. Abejoju, ar tai tinka profesionalams.

– Ko šiuo metu labiausiai pasigendate Lietuvos sporte?

– Daug galvoju apie perimamumą. Jaunų talentų nestokojame, tačiau neramu dėl trenerių – vyresniųjų specialistų karta pamažu traukiasi, o naujoji nėra gausi. Tik krepšinis išsiskiria trenerių konkurencija, kitos sporto šakos jos beveik nejaučia. Be to, ir šviežių pavyzdžių, kai buvę sportininkai ėmėsi trenerio ar sporto vadovo darbo, kaip kad padarė Andrejus Zadneprovskis, Vytautas Vaičikonis, Egidijus Balčiūnas ar Einius Petkus – kol kas vienetai. Problema reikalauja ir efektyvių idėjų, ir didesnių investicijų.