Po čempionių šampano – nežinomybė dėl ateities. Lietuvos čempionatą 17-ąjį kartą po nepriklausomybės atkūrimo laimėjusios Vilniaus VPU "Eglės-Šviesos" rankininkės nežino, ar komanda išliks.

Finansinės krizės prismaugti verslininkai galvoja apie išgyvenimą, o ne apie paramą sportui. Juolab tam, kuris Lietuvoje negali pasigirti išskirtiniu populiarumu.

Net ir ekonomikos klestėjimu moterų rankinio lygos klubai vertėsi sunkiai, o dabar nežino, ar sulauks rudens. Todėl savaitgalį šalies čempionato auksą iškovojusių "Eglės-Šviesos" rankininkių džiaugsmas buvo saikingas. Laimos Kavaliauskienės auklėtinės trečiose finalo rungtynėse 31:25 nugalėjo Vilniaus "Eastcon AG-Vilniaus kolegiją" ir laimėjo seriją 3:0. Pirmą mačą čempionės laimėjo 37:25, antrą – 32:24.

– Ar pergalė finalo serijoje buvo tokia lengva, kaip rodo rezultatas? – paklausėme "Eglės-Šviesos" trenerės L.Kavaliauskienės.

– Galbūt serija nebuvo labai įtempta, bet komanda tam įdėjo nemažai pastangų, ruošėsi, treniravosi. Šiemet laimėti pavyko kiek lengviau nei pernai, kai 3:1 įveikėme Kauno "ACME–"Žalgirį". Galbūt mūsų finalo varžoves išvargino sunkus pusfinalis su kaunietėmis. Mūsų kelias finalo buvo lengvesnis, o "Eastcon AG–Vilniaus akademija" ir "ACME–"Žalgiris" kovėsi iš paskutiniųjų. Vien ką rodo, kad antrose rungtynėse reikėjo dviejų pratęsimų ir baudinių metimų serijos.

– Kas lėmė tokią užtikrintą "Eglės-Šviesos" pergalę?

– Svarbiausia, kad pavyko išvengti traumų – beveik visos žaidėjos finalo serijoje buvo pasiekusios geriausią sportinę formą. Be abejo, merginos buvo nusiteikusios pergalei. Apie jokį kitą rezultatą negalvojome. Nuo pat sezono pradžios mūsų tikslas buvo apginti čempionių titulą.

– Kurias žaidėjas galėtumėte išskirti savo komandoje?

– Pergalės nusipelnė visa komanda, bet turėjome ir ryškių lyderių – kapitonę Sandrą Ruginytę, Živilę Jurgutytę, Laimą Pavydytę. Finalo serijoje atsiskleidė ir Julija Šalengaitė bei Daiva Aleksandravičiūtė. Tačiau esu dėkinga visoms merginoms. Visos rimtai dirbo treniruotėse, stengėsi ir padėjo komandai.

– Čempionatas baigėsi, kokios nuotaikos apskritai moterų rankinio padangėje?

– Nekokios, kaip ir visur Lietuvoje. Perspektyvos labai liūdnos, nes visus kankina nežinia – pradedant sporto mokyklomis, baigiant Kūno kultūros ir sporto departamentu. Net nekalbu apie profesionalius klubus, kurie gyvena iš rėmėjų lėšų. Dabar tokia padėtis, kad būsimas sezonas skendi tirštose miglose.

Niekas negali pasakyti, kiek komandų dalyvaus čempionate kitais metais, ar nepasitrauks jau prasidėjus čempionatui. Ne išimtis ir mūsų komanda. Noriu tikėti, kad "Eglei-Šviesai" ši pergalė nebus paskutinė. Manau, kad komanda turėtų išlikti, bet kokia ji bus, kokios žaidėjos rungtyniaus, šito negaliu pasakyti.

Rankiniui šiuo metu – nelengvos dienos. Nepaisant tų pastangų, kurias deda miestų, rajonų treneriai, lygis pastaruoju metu tikrai nekyla. Nenoriu įžeisti žmonių, kurie tą darbą dirba iš paskutinių jėgų, tačiau jaučiama tam tikra stagnacija. Trūksta žmonių, trūksta vaikų. Apie sales, kuriose žaidžia rankininkai, išvis neverta kalbėti – tokių sąlygų turbūt nėra jokioje kitoje valstybėje. Padėtis liūdna.

– Kiek žinau, šis sezonas dar nesibaigė?

– Taip, dar treniruojamės. Gegužę ketiname surengti aukštųjų mokyklų turnyrą, o paskui – atostogos. Nersime į nežinomybę.