Šių metų pradžioje Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio postą užėmęs vengras Csaba Laszlo kol kas šalies futbolo mėgėjų savo pasiekimais nesužavėjo, bet ir labai nenuvylė. Atmetus nesėkmes kontrolinėse rungtynėse, galima teigti, kad oficialiuose atrankos į 2014 m. pasaulio čempionatą mačuose 48-erių futbolo specialisto vadovaujama komanda pasiekė lygiai tiek, kiek ir buvo verta. Lygiosios Vilniuje su Slovakija ir pergalė išvykoje prieš Lichtenšteiną parengė tinkamą placdarmą kitais metais vyksiančiai kovai su Latvijos rinktine dėl ketvirtos vietos grupėje. Tiesa, pats rinktinės strategas oficialių mačų rezultatų nesureikšmino ir pokalbyje su „Sporto žmonėmis" teigė, kad visų pirma siekia iš pagrindų pakeisti rinktinės žaidimo modelį.

- Kaip vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą atrankos į pasaulio čempionatą varžybose? - „Sporto žmonės" paklausė Cs. Laszlo

- Jei dabar savo sąskaitoje turėtume ne 4, o 6 taškus, manau, daugelis pasakytų, kad mes viršijome lūkesčius. Ir man labai apmaudu, kad rungtynėse su Slovakija tie keli taškai išsprūdo iš mūsų rankų. Nieko nėra blogiau, kaip praleisti įvartį pirmo kėlinio pabaigoje ir dar po tokios vaikiškos klaidos. Jei ne ta klaida, neabejoju, kad būtume išsaugoję persvarą. Taip pat ir su Graikija - po pirmo kėlinio rezultatas buvo lygus. Pertraukos metu sakiau žaidėjams, kad būtina atsilaikyti dar bent 15 min. ir tada graikai pradės nervintis, skubėti, o mes turėsime daugiau progų naudotis jų klaidomis. Prašiau, kad būtų kuo mažiau rizikos, gynybos klaidų ir pan. O kas išėjo? Kaip ir rungtynėse su Slovakija, Graikijoje mus sužlugdė nedovanotina gynėjų klaida ir antro kėlinio pradžioje praleistas įvartis.

Bosnijos ir Hercegovinos rinktinėje žaidžia bent trys labai aukšto lygio futbolininkai. Jie gali iš nieko sukurti pavojingą situaciją, todėl juos reikia labai atidžiai prižiūrėti. Sakiau futbolininkams, kad esant mažiausiai grėsmei reikia stabdyti bosnių atakas pražangomis. Taip, tai nėra gražus futbolas, bet mes siekiame rezultato. Deja, kai buvo mušamas pirmas įvartis, Zvezdanas Misimovičius suklaidino tris mūsų futbolininkus, bet niekas nesugebėjo net prasižengti prieš jį.

Varžovų komandose žaidžia futbolininkai, kuriuos kiekvieną savaitę matome per televizorių žaidžiančius Anglijoje, Vokietijoje ar Čempionų lygoje. Aš noriu, kad mano futbolininkai tikėtų, jog jie nėra blogesni už Ediną Džeko ar Z.Misimovičių. Aš noriu, kad po rungtynių varžovas prieitų prie mano futbolininko ir paklaustų, kuo jis vardu, bei pasiūlytų savo marškinėlius. Todėl ir aiškinu futbolininkams, kad ne jie turi bėgti paskui E.Džeko ir prašyti jo marškinėlių, o jis pats turi ateiti ir juos pasiūlyti. Ir tai tikrai yra įmanoma, reikia tik kiekvienose rungtynėse visas 90 min. žaisti taip, tarsi tai būtų paskutinis tavo gyvenimo mačas. Gal tu neprilygsi jam meistriškumu, bet jei esi gerai pasiruošęs fiziškai ir psichologiškai, tai vienose rungtynėse gali įveikti net ir aukštesnio lygio varžovus.

- Ar jus tenkina komandos žaidimas, jos progresas, žaidėjų požiūris į Lietuvos rinktinę?

- Manau, kad komanda pradeda suprasti, ko aš iš jos noriu. Mes labai daug kalbėjomės, kas yra rinktinė. Nuolat kartoju - neleiskite niekam griauti komandinės dvasios. Jei mes būsime vieningi, galime daug pasiekti. Tokia mano darbo strategija. Aš noriu, kad į rinktinę atvykę futbolininkai pozityviai vertintų save ir komandą, tikėtų, kad gali įveikti bet kurį varžovą, o ne tik siektų „garbingai" pralaimėti. Tik pakeitę kiekvieno futbolininko mąstymą galime siekti geresnių rezultatų ir tikėtis, kad atrankos į 2016 m. Europos futbolo čempionatą varžybose galėsime kovoti dėl aukščiausių vietų.

- Jūs ne kartą minėjote, kad ruošiate rinktinę atrankai į 2016 m. Europos futbolo čempionatą. Ar tai reiškia, kad dabartinį atrankos etapą jau nurašote į nuostolius?

- Ne visai taip. Pradėdamas darbą rinktinėje kalbėjausi su LFF vadovais. Kalba buvo labai paprasta. Praėjusiame atrankos etape Lietuvos rinktinė surinko tik 5 taškus, todėl jie sakė, kad svarbiausias mano tikslas - paruošti rinktinę kitam atrankos etapui. Juk žinote, kad kitame Europos futbolo čempionate dalyvaus ne 16, o 24 komandos, tad Lietuvos šansai iškopti į finalinį šių varžybų etapą automatiškai padidėja. Taip pat man buvo iškeltas tikslas - ieškoti jaunų futbolininkų, kurie jau šiame atrankos etape galėtų padėti rinktinei.

Aš sutikau, bet pasakiau, kad norėčiau rinktinėje sukurti jaunų ir patyrusių žaidėjų junginį. Todėl nė vienas vyresnio amžiaus futbolininkas nebus specialiai išprašytas iš komandos, nebent jis pats nenorėtų tęsti karjeros rinktinėje. O naujokus mes tikrinsime draugiškose rungtynėse. Nes naujo kraujo rinktinei tikrai labai reikia. Per pastaruosius aštuonerius metus rinktinės sudėtis beveik nesikeitė ir toks stabilumas nėra labai geras dalykas. Todėl aš į rinktinę pakviečiau daug naujokų. Savo šanso sulaukė Valdemaras Borovskis, Fedoras Černychas, Tadas Labukas, Artūras Rimkevičius ir kiti. Labai daug tikiuosi iš Karolio Chveduko, kuris, jei tik išsaugos tokį pat požiūrį į rungtynes ir treniruotes, ateityje bus labai svarbus rinktinės narys.

- Neseniai spaudos konferencijoje pareiškėte, kad šį atrankos ciklą norėtumėte užbaigti turėdami 10 taškų. Išvertus į paprastą futbolo mėgėjų kalbą, tai reiškia, kad kitais metais tikitės Vilniuje įveikti Latvijos ir Lichtenšteino ekipas. O ką veiksite per rungtynes su bosniais, graikais ir slovakais ar tais pačiais latviais?

- Akivaizdu, kad žurnalistai klaidingai suprato mano žodžius. Aš sakiau, kad privalome surinkti bent 10 taškų. Tai minimumas, bet niekas nesakė, kad negalime surinkti daugiau taškų. Jei būtų mano valia, aš norėčiau laimėti visas likusias rungtynes, o tada turėdami 22 taškus mes patektume į pasaulio čempionatą. Bet tai yra svajonė, o realiai vertinant kitais metais mes savo aikštėje žaisime su graikais, bosniais, latviais ir Lichtenšteinu, tad šeši taškai yra privalomas minimumas. Apie mažiau nėra prasmės net ir kalbėti.

- O kaip su nuolatiniu tvirtinimu, kad kiekvienose rungtynėse, tiek draugiškose, tiek oficialiose, jūs siekiate tik pergalės?

- Taip ir yra. Aš esu maksimalistas, bet taip pat ir realistas. Aš nesvajoju apie kokias nors vietas grupėje, bet galvoju apie artimiausias rungtynes. Todėl mane labai nustebino kai kurie žmonės, dar prieš atrankos ciklą pareiškę, kad Lietuvos rinktinė tokioje grupėje mažų mažiausiai privalo užimti antrą vietą. Iš pradžių aš nesupratau, apie ką jie šneka. Ar tik todėl, kad grupėje nėra aiškaus favorito - Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos ar Anglijos, kažkas iš karto pagalvojo, kad turime užimti antrą vietą.

Akivaizdu, kad tie žmonės nepažįsta Graikijos, Bosnijos ir Hercegovinos ar tos pačios Slovakijos rinktinių, nežino jų tikrojo pajėgumo. Graikijoje futbolas yra svarbiausia sporto šaka. Kiekvienais metais bent dvi komandos žaidžia Čempionų lygoje, dar kelios - Europos lygoje. 2004 m. jie tapo Europos čempionais, nuolat žaidžia finaliniuose Europos ir pasaulio čempionatų etapuose. Ir jūs norite pasakyti, kad tai yra Lietuvos lygio varžovas? Vien jų vidurio gynėjų rinkos vertė yra didesnė nei visų mūs...

- Šiais metais rinktinėje patikrinote kelias dešimtis futbolininkų. Ar galite išskirti kurį nors vieną, palikusį jums didžiausią įspūdį?

- Pradėčiau nuo E.Česnauskio. Mano komandoje jam tenka labai svarbus vaidmuo, bet mūsų bendro darbo pradžia nebuvo labai maloni. Rungtynėse su Slovakija aš nusprendžiau jį pakeisti, nes galvojau, kad A.Novikovas antroje mačo dalyje gali suteikti žaidimui daugiau gyvumo. Tuo metu Edgaras buvo labai piktas. Tai normalu, nė vienam žaidėjui nepatinka, kai jį treneris pakeičia. Bet jis pyko ir kitą dieną, tad galiausiai aš nusprendžiau su juo nuoširdžiai pasikalbėti. Aš jam išdėsčiau savo viziją, kaip įsivaizduoju kiekvieno futbolininko darbą rinktinėje, ir pasakiau, kad jis mano schemose užima labai svarbų vaidmenį, bet durys yra atviros ir per prievartą komandoje nieko nelaikysiu. Sakiau, kad jo asmeninė karjera yra tikra gera, jis įsitvirtino pajėgioje Rusijos futbolo lygoje, užsidirbo pinigų ir panašiai, bet Lietuvoje jo niekas nežino ir vėliau jo net neprisimins. Kodėl? Nes jis nepasiekė jokių pergalių su Lietuvos rinktine. Nejaugi jis nori, kad žmonės prisimintų, kad E.Česnauskis žaidė rinktinėje, kuri pralaimėjo Lichtenšteinui? Komandoje, kuri FIFA reitinge užėmė rekordiškai žemą šimtas kažkelintą poziciją? Ekipoje, kuri kiekviename atrankos cikle tradiciškai surinkdavo po 5 taškelius? Ir jis suprato, ką aš noriu pasakyti.

Prieš mačą su Lichtenšteinu Edgaras treniruotėse dirbo lyg apsėstas. Pamenu, kad po treniruotės savo asistentams sakiau, kad toks Edgaras tikrai gali rungtynėse padaryti kažką ypatingo. Ir tikrai, mače su Lichtenšteinu jis įmušė du puikius įvarčius. Jei neklystu, iki tol per 40 mačų rinktinėje jis buvo pelnęs iš viso tik tris įvarčius.

Bet geriausiai pasikeitusį E.Česnauskio požiūrį į rinktinę atspindi įvykiai prieš draugišką mačą su Armėnija. Tų rungtynių išvakarėse ne vienas futbolininkas skambino man ir rinktinės direktoriui prašydami nekviesti jų į komandą. Bet Edgaras paskambino ir pasakė, kad nori žaisti ir mielai atvyks į Jerevaną. Džiaugiuosi, kad man pavyko prisibelsti į jo širdį, sužadinti išdidumą, kurį turi jausti kiekvienas rinktinės marškinėlius užsivelkantis futbolininkas. Per trumpą laiką Edgaras tapo tikru komandos lyderiu ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Jerevane turėjome šiek tiek laisvo laiko, tad Edgaras pasikvietė visą komandą į kavinę ir vienas pats apmokėjo visą sąskaitą. Kaip vėliau man sakė Marius Stankevičius, tokio įvykio iki šiol dar nebuvo. Pasak jo, komanda yra kaip niekada draugiška ir vieninga, ir tikrai dar parodys charakterį.

Būtent to aš ir siekiu. Noriu, kad rinktinė būtų kaip vienas kumštis, kad į ją atvykę futbolininkai visą dėmesį ir jėgas skirtų tik pasirengimui rungtynėms, o ne kokiems pašaliniams dalykams.

- Kalbos apie puikų mikroklimatą ir idealią komandinę dvasią buvo labai populiarios ir Algimanto Liubinsko, ir Raimondo Žutauto laikais. Bet kartais norisi pamatyti ir tos komandos žaidimo rezultatą, išvysti vieną kitą įvartį.

- Suprantu, apie ką kalbate. Tai irgi yra vienas iš mano tikslų - pasiekti, kad komanda muštų daugiau įvarčių. Dažnai girdžiu, kaip žmonės sako - rinktinėje nėra puolėjų, nėra kam pelnyti įvarčių ir pan. Bet palaukite, dabartiniame futbole įvarčius muša ne tik puolėjai. Tai daro ir krašto saugai, ir netgi krašto gynėjai. Jei gynėjas galvoja, kad įvarčiai yra puolėjų reikalas, o jam svarbiausia apsiginti, jis labai klysta. Todėl aš labai pykau ant V.Borovskio, kai rungtynėse su bosniais jis turėjo puikią progą mušti į vartus, bet nusprendė atlikti perdavimą ir kamuolį prarado. Po mačo jis teisinosi, kad yra gynėjas, todėl nesijaučia tvirtai puolime. Tai labai nevykęs pasiteisinimas. Manau, kad daugelis puikiai pamena, kaip pirmose draugiškose rungtynėse su Rusija jis daug negalvodamas smūgiavo iš toli ir pataikė į skersinį. Beje, po to mačo Valdemaru susidomėjo Prahos „Sparta" komanda, nes jie pamatė, kad šis gynėjas moka ne tik griauti, bet ir kurti. Mano tikslas - sukurti tokią komandą, kurioje visi futbolininkai galėtų sėkmingai žaisti ir atakoje, ir gynyboje, nuolat keistis pozicijomis aikštėje ir pan.

Beje, rungtynėse su Armėnija aš ir išmėginau šią sistemą. Tiesa, mane taip pasielgti privertė varžovai, jau pačioje rungtynių pradžioje įmušę įvartį. Nusprendžiau, kad nėra ko laukti ir reikia pradėti spausti priešininkus visoje aikštėje. Reikia atakuoti, nes gynybinė taktika nepasiteisina. Ir manau, kad su Armėnija mes sužaidėme geriausias sezono rungtynes. Taip, pralaimėjome 2:4, bet rezultatas galėjo būti ir kitoks. Antrą įvartį jie įmušė iš nuošalės, o mes nepasinaudojome bent 7-8 puikiomis progomis pasižymėti.

Aišku, toks žaidimas buvo nauja patirtis rinktinės futbolininkams. Po mačo M.Stankevičius sakė, kad neatsimena, kada rinktinė paskutinį kartą žaidė tokį atvirą, atakuojantį futbolą. Iš tiesų, įprastinis Lietuvos rinktinės žaidimo modelis - gynyba ir kontratakos. Tai tapo rinktinės futbolininkų mentaliteto dalimi. Ne mažiau kaip 80 proc. visų rinktinės rungtynių atrankos varžybose jie žaisdavo antru numeriu ir tik su tokiomis komandomis kaip Farerų salų rinktinė ar Lichtenšteinas būdavo priversti daugiau atakuoti. Bet kai futbolininkai yra įpratę žaisti atsargiai, jiems labai sunku pakeisti požiūrį ir pradėti spausti varžovus, gal todėl anksčiau ir kildavo tokios problemos mačuose su silpnesnėmis komandomis.

Juk, kai pagalvoji, geriausius rezultatus pastaraisiais metais Lietuvos rinktinė pasiekė žaisdama išvykose su gana pajėgiais varžovais. Prisiminkite 2008 m. pergalę 3:0 prieš Rumuniją ar 2010 m. rudenį Čekijoje vykusias rungtynes, kurias lietuviai laimėjo 1:0. Tada visas žaidimas buvo pagrįstas gynyba ir kontratakomis. Bet tai nereiškia, kad Lietuvos rinktinė buvo stipresnė už varžovus. O aš noriu, kad mes primestume savo valią varžovams. Todėl ateityje rinktinė dažniau žais su dviem puolėjais, mes spausime varžovus ir sieksime atakuoti didelėmis pajėgomis. Mūsų gynyba yra ganėtinai gera, dabar tereikia sutvarkyti komandos veiksmus puolime.

- Ar įmanoma įgyvendinti šį sumanymą, kai per metus su žaidėjais praleidžiate vos 3-4 savaites?

- Taip, laiko trūkumas yra labai rimta problema. Jei galėčiau padirbėti su rinktine bent pusmetį, be jokių pertraukų, neabejoju, kad vaizdas aikštėje tikrai pasikeistų. Deja, tai neįmanoma. Todėl labai svarbu, kad net ir kelias dienas rinktinės stovykloje praleidžiantys futbolininkai žinotų, ko aš iš jų noriu, ir kryptingai dirbtų treniruotėse. Iš pradžių buvo sunku, nes aš buvau naujas, žaidėjai manęs nepažinojo, tad teko daug kalbėtis, aiškintis ir pan.

Bet dabar jau viskas ganėtinai aišku. Žaidėjai žino mūsų darbo struktūrą, žino, kaip ir kokios bus treniruotės, supranta, ko mes siekiame ir pan. Svarbiausia, kad mūsų darbas treniruotėse duoda naudos rungtynėse. Jums atrodo, kad M.Žaliūkas atsitiktinai įmušė įvartį į slovakų vartus? Ne, tai buvo specialiai jam paruošta ir treniruotėse „nušlifuota" standartinė situacija. Ir Marius tai žino, kaip ir kiti komandos nariai. Ir tokie dalykai labai sustiprina futbolininkų pasitikėjimą treneriais, nes jie mato ir supranta, kad darbas treniruotėse atsispindi rungtynėse.