Penkiolikos metų patirtį Nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NHL) turinčio Dainiaus Zubraus negąsdina žodis „veteranas“, o vienintelis nepatinkantis dalykas – traumos.

– Dainiau, kuo šiemetis apsilankymas Lietuvoje skiriasi nuo kitų? – paklausėme D. Zubraus.

– Dažniausiai į Lietuvą grįždavau liepą. Pernai namus aplankiau gegužę. Lietuviško rudens jau seniai nemačiau. Labai norėjau jį pamatyti praėjusiais metais, be to, pažiūrėti ir Europos krepšinio čempionato rungtynių. Turėjau bilietą, tačiau Irenos uraganas sujaukė planus ir pasilikau JAV. Šįkart grįžau rudenį, nes NHL – lokautas. Jaučiau, kad jis bus, kad žaidėjai ir klubų savininkai nesusitars. Nors buvo paskelbta data, kada ketinama susitarti, tačiau visi puikiai suprato, kad rugsėjo 15-oji – tik simbolinė diena. Ją įvardijo lyga, kad žaidėjai jaustų psichologinį spaudimą.

– Ar lokautas verčia jaustis šiek tiek nesaugiai?

– Lokautas nėra gerai. Ledo ritulininkai nori žaisti. Ir mes, ir klubų savininkai šioje situacijoje kažką praranda. Kalbu apie pinigus. Jeigu į aikštes sugrįšime prieš Kalėdas, galime skaičiuoti, kiek prarasime pinigų. Klubų savininkai galvoja, kad vilkindami laiką palauš žaidėjus, o mes žinome, dėl ko kovojame. Nesiruošiame pasiduoti spaudimui. Esu puikiai informuotas, kaip žaidėjai nori išpręsti problemą. Aš tikiu, kad viskas bus gerai. Kol kas per daug nesijaudinu, sezoną su Naujojo Džersio „Devils“ komanda baigėme labai vėlai, nes žaidėme finale. Todėl esu nieko prieš mėnesį ar du pailsėti ir nebūti daužomas. Šiuo metu spaudimo žaidėjai nejaučia. Gali būti, kad netrukus bus pasiektas susitarimas ir turėsime žaisti. Manau, kad jausti spaudimą pradėsime spalio pabaigoje, kai visi žaidėjai jau bus negavę vieno mėnesio algos.

– Prabilote apie pinigus. Ar pradėjęs žaisti ledo ritulį pagalvodavote, kad iš jo vėliau gerai uždirbsite?

– Niekada negalvoju apie pinigus. Ledo ritulį pradėjau žaisti, kai man buvo šešeri. Net nesuvokiau, kad iš žaidimo bus galima gyventi. Pradėjau žaisti, nes man patiko ledo ritulys. Du kartus per dieną eidavau į treniruotes, nežinojau, kas yra NHL. Apie šią lygą sužinojau, kai man buvo dvylika. Pamačiau Wayne'ą Gretzky, tačiau ir tada nepagalvojau, kad ledo ritulys bus mano gyvenimo šaltinis.

– Kaip pasikeitė gyvenimas, kai pradėjo plaukti pinigai?

– Pirmiausia ne pinigai viską pakeitė, o NHL. Privalėjau keisti savo mąstymą. Sezonas pasibaigia ir visi išsilaksto į skirtingas puses. Pats turi rūpintis, kad prieš kitą sezoną būtum geros sportinės formos. Kai tai suvoki, pradedi jaustis profesionaliu ledo ritulininku. Prisižiūrėti reikia ir sezono metu. Rusijoje iki šiol yra didelės sporto bazės, kuriose treneriai reguliuoja žaidėjų pasiruošimą – stebi, kad negirtuokliautų, lankytų treniruotes. O NHL suteikia labai didelę laisvę. Ką darysi su ta laisve – tavo asmeninis reikalas. Kai patekau į stipriausią pasaulio ledo ritulio lygą, man buvo vos 18-a. Pasisekė, kad komandoje buvo nemažai subrendusių žaidėjų, kurie patardavo, kaip elgtis, kada linksmintis, o kada – ne. Aš pats priimdavau sprendimus, tačiau mokiausi iš vyresniųjų. Jie buvo puikus pavyzdys, nes po treniruočių ar varžybų vyrai visada sėsdavo minti dviračių arba eidavo į sporto salę, kad neprarastų sportinės formos. Jiems visiems gerai mokėjo, tačiau ne pinigai keičia sportininką. Pats turi suprasti, ką turi dėl jų daryti. Ar skauda, ar sergi – vis vien stengiesi žaisti kuo geriau. Tai yra esmė. Praėjusį sezoną nepraleidau nė vienų rungtynių. Esant tokiai situacijai neįmanoma kasdien jaustis gerai, tačiau reikia atsiriboti nuo blogų dalykų.

– Ar turėjote autoritetų aikštelėje?

– Visada stebėdavau kitus žaidėjus. Iki šiol žiūriu, kas ir ką veikia ant ledo, kaip treniruojasi. Lygoje yra labai daug gerų žaidėjų. Stengiuosi atsirinkti geriausius metodus. Dar būdamas vaikas žiūrėdavau į Rusijos ledo ritulininkus ir bandžiau mokytis. Kai nuvažiavau į NHL, pradėjau stebėti vietos žaidėjus. Mokytis visada buvo iš ko, tačiau vieno autoriteto niekada neturėjau. Man visada patiko žaidėjai, kurie buvo universalūs ir galėjo žaisti bet kurioje pozicijoje. Ledo ritulys – komandinis žaidimas, jame yra labai daug niuansų.

– Pabrėžiama, kad ledo ritulys – vyriškiausia sporto šaka. Ką jums pačiam reiškia vyriškumas?

– Gal ledo ritulys – vyriškiausia sporto šaka, nes tai labai fizinis žaidimas? Pasitaiko ir traumų. Kai ledo ritulininkai susimuša, kai gydytojai susiuva žaizdas ir žaidėjai vėl lekia ant ledo – nežinau, ar tai yra vyriškumas. Tai greičiausiai – ledo ritulio kultūra. Amerikietiškasis futbolas yra kur kas kraupesnis. Ten žaidėjai tiesiog malasi kaip gladiatoriai.

– Kodėl ledo ritulio aikštelėje įsiplieskia muštynės?

– Priežasčių labai daug. Pastaruoju metu muštynių sumažėjo. Kai atvykau į NHL, kiekvienoje komandoje buvo žaidėjų, kurie nieko daugiau ir nedarydavo. Ir dabar jų yra, tačiau kur kas mažiau. Kodėl kyla muštynės? Suleiskite dešimt vyrų į aikštelę ir duokite vieną ritulį... Visko gali nutikti. Mūsų sporte kieti kontaktai – neišvengiami. Būna, kad ir dėl žodžio kyla muštynės. Vyrai neretai kalbasi ir apie žmonas, šeimas. Dažnai muštynės prasideda tik tarp mušeikų. Mes visi žinome, kokie tai veikėjai, todėl niekada nenorime su jais prasidėti. Negalima sakyti, kad jie – blogi žaidėjai, tačiau jų darbas – muštis, o ne pelnyti įvarčius. Dažniausia jie į aikštelę išeina tada, kai reikia uždegti, pažadinti komandą. Nesu mušeika, nors muštis teko, tačiau nė neprisimenu, kodėl tai dariau.

– Internete kur kas daugiau vaizdo įrašų, kuriuose įamžinti jūsų įvarčiai.

– Norėtųsi tuo tikėti (juokiasi).

– Kaip per penkiolika metų pasikeitė NHL?

– Ledo ritulys greitėja. Taisyklės buvo sugriežtintos. Šiais laikais, jei silpniau stovi ant pačiūžų, kažin ar sugebėsi išsilaikyti lygoje. Žinoma, čiuožti pas mus moka visi, tačiau jei bent kiek esi silpnesnis, bus sunku, nes nuolat reikia judėti. Anksčiau galima būdavo šiek tiek simuliuoti. Dar prieš penkerius ar daugiau metų į priešsezonines stovyklas vyrai susirinkdavo tikrai prastos fizinės formos. Dabar viskas kitaip: atvažiuosi į stovyklą prastai pasirengęs – nespėsi pasiruošti sezonui. Nuolat reikia įrodinėti, kad esi vertas vietos komandoje. Jaunimas labai užsispyręs, nuolat treniruojasi. Negalima snūduriuoti. Tai gali labai brangiai kainuoti. Tokia politika tik gerina sporto kokybę.

– Ar jūsų negąsdina žodis „veteranas“?

– Tai natūralu, po penkiolikos lygoje praleistų metų esu tikras veteranas (juokiasi). Šis žodis gąsdina tik europiečius. JAV į tai žvelgiama visai kitaip. Nekreipiu dėmesio į šį žodį.

– Ko bijo Dainius Zubrus?

– Nemėgstu traumų. Tai vienintelis dalykas, kuris mane gali sustabdyti. Kai gydausi traumą, neturiu nuotaikos. Jaučiu, kad namiškiai kenčia, nes esu nervingas. Tuo metu nesu labai draugiškas nei žmonai, nei vaikams. Su vyrais kartais juokaujame, kad žmogaus kūnas nėra sutvertas sužaisti tūkstančio ledo ritulio rungtynių ir išnešti sveiką kailį.

– Ar pabendraujate su Lietuvos rinktinės žaidėjais?

– Rinktinėje žaidžiau tik vieną kartą, tai ir bendravimas – atitinkamas. Kai sugrįžtu į Lietuvą, susitinku su Šarūnu Kuliešiumi, nes jis yra geras mano brolio draugas. Internete domiuosi rinktinės rezultatais, yra žmonių, kurie man nuolat perduoda naujienas apie komandą. Žinau ir kelias pavardes.

– Ar tikitės sulaukti dar nors vieno lietuvio NHL?

– Tikėjausi, kad užsikabins mano trenerio Aleksejaus Nikiforovo sūnus, tačiau jam nepavyko. Žinau, kad Čikagoje žaidžia Pijus Rulevičius. Jo nesu matęs, nepažįstu, tačiau girdėjau, kad jis gerai žaidžia. Pasitaikius galimybei norėčiau jį pamatyti. Jaunimo nepažįstu, nes Lietuvoje būnu tik dvi savaites per metus. Žinau, kad Kasparas (Darius Kasparaitis – red. past.) stengėsi du lietuvius priglausti Sankt Peterburgo SKA komandoje. Žinau Povilą Verenį, brolius Kumeliauskus.

– Su D. Kasparaičiu bendraujate?

– Mūsų santykiai niekada nebuvo labai šilti. Jei susitinkame – pasikalbame. Abu esame lietuviai, tačiau tai mūsų niekada nesuvesdavo. Susitikdavome treniruotėse Šveicarijoje, tačiau šiuo metu mūsų ryšiai priblėsę. Žinoma, būtų smagu susitikti jį Lietuvoje.