Pereiti į pagrindinį turinį

Dakaro ralio euforija: ar tikrai visur?

Dakaro raliui artėjant į pabaigą, visas jo dalyvių karavanas persikėlė į Argentiną, kur jau kelios dienos vyksta arši kova dėl kuo geresnių pozicijų bendroje rezultatų lentelėje.

Visas šias kovas seka ir Dakaro ralio gerbėjai. Lietuvoje virtualiai, o čia, Pietų Amerikoje, ir gyvai. Tačiau kiekvienoje iš šalių Dakaro beprotybė ir jo sukeliama euforija gan stipriai skiriasi. Kaip manote, kuri iš minėtų trijų šalių labiausiai džiaugėsi Dakaru?

Peru

Apie tai, kaip Dakaro apraiškų ieškojau Peru sostinėje Limoje, yra atskira istorija. Tuokart padariau išvadą, kad Lima Dakaro ralį išgyvena ramiai ir tikrai neina dėl jo iš proto. Tos pačios nuotaikos vyravo ir Dakaro karavanui keliaujant tolyn į šalį. Nei įspūdingai didelių fanų minių, nei Dakaro komandų automobilius apspintančių žmonių, prašančių kepuraičių, marškinėlių ar atvirukų. „General Financing team Pitlane“ kolega Dainius, pirmą kartą esantis Dakare, ralio dienomis Peru, nustebęs klausė manęs, kurgi yra fanai ir kodėl čia jų tiek mažai.

Jis buvo girdėjęs apie didžiulius srautus žmonių sutinkančių Dakaro keliauninkus. Nežinau perujiečių abejingumo Dakaro raliui priežasčių, tačiau gaila, kad daugybė žmonių nepamatė tokio didelio masto renginio.

Bolivija

Viskas radikaliai pasikeitė Dakaro dalyviams kirtus sieną ir atsidūrus Bolivijoje. Tik išvažiavus iš muitinės, visus pasitiko mojuojantys ir džiugiai besisveikinantys žmonės, buvo pastatytas mažutis podiumas atvykusiems svečiams pagerbti. Apie tai, kaip Dakaro karavanas buvo sutiktas Bolivijos sitinėje La Pazoje jau, tikiu, spėjote pamatyti „General Financing team Pitlane“ tos dienos video.

Tuokart Bolivijos sostinės gyventojų džiaugsmas ir šilti sveikinimai smagia nuotaika užkrėtė ir jau po truputį pradedančius pavargti, beveik pusę Dakaro įveikusius jų dalyvius. Ir visur, kur tik Bolivijoje vedė mus Dakaro maršrutas, būvome sutinkami daugybės fanų ir smalsuolių. Viename greičio ruože teko papulti į minią boliviečių, susirinkusių stebėti lenktynių. Žinoma, mes, iš toli pastebima komandos apranga apsirengę baltaveidžiai aukštaūgiai europiečiai, išsiskyrėme iš minios. Tiek daug žvilgsnių, šypsenų, prašymų nusifotografuoti („Uno fotito, porfavor“), mojavimų ir pasveikinimų dar neteko patirti. Su kolega tada pasijuokėme, kad dabar suprantame, kaip zoologijos sode nuolat lankytojų stebimi jaučiasi žvėrys.

Argentina

Šiuo metu esame Argentinoje. Čia fanų būriai irgi gausūs. Žmonės užgula kuro kolonėles, kuriose sustoja komandų technika. Jie žino, kokiais maršrutais Dakaro dalyviai keliaus iš vieno bivuako į kitą ir susibūrę pakelėse laukia pasirodant automobilių. Jei lenktynininkai ir jų komandos kerta miestelius, žmonės išsineša į namų kiemus stalus, kėdes ir susibūrę draugėn stebi pravažiuojančius. O mums, pravažiuojantiems, labai įdomu stebėti juos.

Argentinoje, priešingai nei Bolivijoje, fanai santūresni. Teko stebėti vieną greičio ruožą žiūrovų zonoje. Nors ir su komandos apranga, nors ir ne tokai įdegusi, kaip jie, sėkmingai įsikomponavau į minią. Susidomėjusių žvilgsnių sulaukiau, tačiau tai viskas. Minios buvau priimta ramiai, stovėjau tarp argentiniečių atėjusių su šeimomis, išsikėlusių skėčius nuo saulės, pasistačiusių kėdes, stalus.

Moterys tepė sumuštinius vaikams, minioje vaikščiojo ledų pardavėjas ir garsiai visiems siūlė savo prekes.

„General Financing team Pitlane“ kolega Konstantinas, kuris Dakare ir Pietų Amerikoje jau šeštą kartą, papasakojo, jog anksčiau visose šalyse, kur tik pasirodydavo Dakaro karavanas, fanai apguldavo Dakaro dalyvius taip pat emocionaliai, kaip kad patyrėme šiais metais Bolivijoje. „Dakaras Pietų Amerikoje organizuojamas jau dešimtus metus iš eilės. Matyt, žmonės jau prie jo priprato ir ne be taip entuziastingai reaguoja, - pasvarstė jis.

O jei Dakaro ralis vyktų Lietuvoje, kur 98 proc. gyventojų žino šį renginį, o beveik 70 proc. juo domisi, kaip jo dalyvius pasitiktume mes?

Naujausi komentarai

Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų