Nors vis dar ironizuodamas, kad Lietuvoje jo niekas nelaiko lietuviu, olimpinis čempionas Darius Kasparaitis teigia, kad rastų laiko padirbėti Lietuvos ledo ritulio federacijos (LLRF) prezidentu.

– Dariau, greičiausiai girdėjote apie skandalą mūsų ledo ritulio federacijoje? – pokalbį su D.Kasparaičiu pradėjome nuo karščiausios temos.

– Girdėjau ir tai nebuvo malonu. Apmaudu, kad Lietuvos žaidėjai į pasaulio čempionatą važiavo ne ledo ritulio žaisti. Girdėjau kalbų apie išgėrimus ir jomis tikiu, nes tokio dalyko juk neišlauši iš piršto. O dėl federacijos veiklos – ten jau seniai palaida bala. Kai jai vadovavo Rolandas Bučys, buvo tam tikra tvarka, drausmė, bet pasklido kalbų, kad jis ėmė federacijos pinigus sau. Nežinau, kaip viskas vyko dabar, nesu inspektorius, tačiau vis vien manau, kad vadovaujant R.Bučiui padėtis buvo geresnė. Esu girdėjęs apie kai kurių žaidėjų skundus, tačiau tuomet ledo ritulys buvo šiek tiek gyvesnis.

– Ką jūs manote apie alaus gėrimą per pasaulio čempionatą?

– Visi geria alų, tačiau reikia žinoti ribas. Tarkime, JAV žaidžia profesionalai, žinau, kad per atkrintamąsias varžybas po rungtynių ar prieš jas tikrai niekas alaus neragauja. Kiek truko pasaulio čempionatas? Savaitę. Manau, kad žaidėjai, atstovaujantys savo tėvynei, gali kelias dienas pakentėti be alaus, o federacijos prezidento gimtadienį švęsti po čempionato. Tokio skandalo niekada nebūtų Rusijos rinktinėje, nors šios šalies atstovai mėgsta išgerti. Kai buvau jaunas, ir aš ne visada laikiausi režimo, tačiau visada žinojau, kada ką galima daryti, o kada – ne.

– Naujoji LLRF valdžia ne kartą kvietė ir jus prisidėti prie Lietuvos ledo ritulio plėtojimo. Kodėl delsiate?

– Turite mintyje faktą, kad mane kvietė treniruoti rinktinę? Tada buvau sutikęs, tačiau sušlubavo sveikata. Atidėjau savo trenerio karjerą Lietuvoje, tačiau dabar manau, kad pagrindinė užduotis yra sutvarkyti esamą padėtį. Reikia surasti žmogų, kuris tai sugebėtų padaryti. Pastebėjau, kad besikeičiant federacijos prezidentui vis prasideda teismai. Tai negerai.

– Prieš dvejus metus buvo svarstyta ir jūsų kandidatūra. Ar šįkart nesulaukėte pasiūlymo?

– Tada buvau nusprendęs, kad prezidento pareigas turi užimti žmogus, kuris gyvena ir dirba Lietuvoje. Dabar nemanau, kad būti federacijos prezidentu – labai sunku. Gal ir norėčiau išbandyti savo jėgas einant šias pareigas, tačiau, jei neklystu, dabar federacija tarsi ir neegzistuoja. Ji subyrėjo.

– Pasvarstykime: mokate ne vieną užsienio kalbą, esate gerai žinomas ledo ritulio pasaulyje. Kodėl gi nepamėginus?

– Žinoma, būtų malonu užimti tokias pareigas, tačiau šiuo metu reikia išsiaiškinti, kas ir kaip. Žinau, kad federacija turi nemažai skolų. Jeigu tapčiau prezidentu, ar aš turėčiau tas skolas atiduoti? Esu toks žmogus, kuris kažką gali padaryti ir už savo pinigus, tačiau su skolomis turi dirbti profesionalai. Manau, kad dirbdamas federacijai pinigų tikrai neuždirbsi, todėl reikia žmogaus, kuris myli ledo ritulį ir nori padėti. Svarbu, kad žmonės ledo rituliui Lietuvoje, norėtų padėti, o aš matau muštynes dėl nesuprantamų priežasčių. Juk ledo ritulys – tai ne krepšinis. Muštis nėra dėl ko. Iš Lietuvos išvažiavau, kai man buvo keturiolika, dabar man – keturiasdešimt. Tai kur visi ledo ritulininkai? Yra Dainius Zubrus ir buvo Darius Kasparaitis.

– Naujoji karta kaip tik auga.

– Ja reikėjo rūpintis prieš dešimt metų ir dabar turėtume garsių pavardžių užsienyje. Beliko pasidžiaugti, kad turime sąlygas jaunajai kartai auginti. Buvo metas, kai ir Rygos „Dinamo“ komandoje žaidė vieni rusai, tačiau mūsų kaimynai sugebėjo įvykdyti perversmą, netgi Latvijos rinktinėje dabar dominuoja latviškos pavardės. Mes iki šiol dar to nepasiekėme.

– Šiemet prieš rinktinės stovyklą buvo kalbų, kad atvažiuosite bent morališkai palaikyti komandos, bet neatvykote. Kodėl?

– Buvau pasirengęs bent pačiuožti su vaikinais, bet gal treneriui pasirodė, kad nesu reikalingas. Kalbėjau ir su šalies vaikų ledo ritulio lygos atstovais, tikrai sutikčiau su jaunaisiais ledo ritulininkais pabendrauti, bet niekas manęs nekviečia. Gal galvoja, kad paprašysiu pinigų? Prieš mėnesį buvau Lietuvoje, tačiau niekas niekur manęs nepasikvietė. Buvau tik užėjęs į prekybos centrą, mačiau, kad žmonės čiuožinėja. Esu pasiruošęs padėti Lietuvos ledo rituliui. Manau, dabar yra pats geriausias laikas žengti žingsnį arčiau jo. Noriu padėti jaunimui, federacijai, bet yra problema – visą gyvenimą žaidžiau ledo ritulį, nesu geras vadybininkas, man reikia to mokytis. Juk negaliu ateiti ir sakyti, kad viską moku ir žinau. Nieko aš nežinau. Kartais netgi nežinau, kur yra teisybė. Iš tiesų ketinau atvykti į Lietuvą, susėsti su kolegomis prie stalo ir išsiaiškinti, kas vyksta. Norėčiau geriau susipažinti su federacijos įstatais ir kitais dalykais.

– Netrukus turėtų įvykti ir LLRF naujosios tarybos bei prezidento rinkimai.

– O man niekas neskambina ir nieko nepraneša. Ar jau žinomi kandidatai į prezidento pareigas? Manau, tai turi būti žmogus, kurį dauguma gerai pažįsta. Mano kandidatūra gal ir būtų tinkama, nors daug kas Lietuvoje manęs lietuviu nelaiko. Suprantu, kas yra ledo ritulys, o finansus juk turi tvarkyti buhalteriai. Svarbu turėti gerą padėjėją, kuris neapgaudinėtų ir dirbtų kartu.

– Ar atrastumėte laiko dažniau ir ilgiau pabūti Lietuvoje?

– Laiko turiu iki soties. Juk nieko neveikiu, tik namuose sėdžiu ir vaikus auginu. Galėčiau ir į Lietuvą atvykti dažniau, ir į Šveicariją tvarkyti reikalų su tarptautine federacija. Manau, rasčiau laiko ir su rinktinėmis nuvykti į čempionatus. Žinau, kad žmona mane supras. Ji pati man nuolat kartoja, kad turiu imtis ko nors rimtesnio.