Kadangi praeitą rašinėlį rašiau telefonu, stumdydama mamos prekių vežimėlį „Maximoj“ ir kai kas šaipydamasis mane perprato, šykart rašau labiau poetiškoj aplinkoj, namie, ant grindų, su uždegta žvake, pribarsytais emendemsais ant žemės vietoj žiedlapių, bet vistiek su telefonu, nes kitoj rankoj reik laikyt taurę cococolės.

Ankščiau man labiausiai patikdavo vėžliukai nindzės ir „Žalgiris“. „Žalgiris“, matyt, dėl to, kad irgi buvo žali, duodavo visiems į kaulus ir kitaip linksmindavosi. Tikriausiai ir aš norėjau būt nindzė, kad sugalvojau, kad ir man reik žaist krepšinį. Tik nuėjus ten, pasirodė, kad nėr čia jokių linksmybių, viskas lėta, nieks nemoka varytis kamuolio, nėra dėjimų, nieko įdomaus, išvis.

Gerai, kad atėjo tokie laikai, kai lenkai užaugina obuolius per tris savaites, prigamina produktų iš miltelių, vaikai jų pririja ir užauga tokio ūgio ir sudėjimo, kad moterų krepšinis darosi vis įdomesnis. Dar, aišku, atsiranda tokių, kurios po pagalve laiko štangą pasidėjusios, todel yra stiprios ir padaro krepšinį šiek tiek įdomesnį, kaip ir tos, kurios laisvalaikiu pramogauja mušinėdamos kamuolį. Tokių merginų nėra daug, bet jos daro įdomesnį krepšinį žiūrovam. Kurių irgi nėra daug. Bent jau mano komanda turi maždaug septyniolika žiūrovų ir du pakvaišusius fanus.

Aš žaidžiu krepšinį dėl to, kad jį žaisti yra baisiai įdomu. Kelies kiekvieną rytą ir eini pramogaut į aikštelę. Hantelių po pagalve nelaikau, nes bijau, kad vėliau neįtilpsiu į savo mėgstamiausius „Žvaigždžių karų“ marškinėlius. Todėl truputi tenka aukoti savo fizinį pasirengimą. O Jūs galit pabandyt ateit pasižiūrėt, ką Lietuvos žemė, lenkų maistas, „Impulso“ štangos, treniruotės per Kalėdas ir šventus sekmadienius [Vita net į bažnyčią nueit negali :( ] užaugino, nes moterų krepšinis keičiasi ir darosi vis įdomesnis.

Prisiekiu: